Bijau prarasti jį
Ši tema perkelta iš senojo forumo archyvo. Datos ir slapyvardžiai palikti kaip buvo.
Labas vakaras. Man reikia jūsų protingų patarimų.
Esmė tame, kad labai myliu vieną vaikiną. Mes draugaujam, nedaug laiko esam kartu, bet iki šiol viskas gražu, tik… Aš bijau. Bijau jį prarasti. Aplinkiniai išvis mažai kas džiaugiasi mūsų draugyste, labai daug kas smerkia (galbūt pavydi, nežinau..) Dauguma tesiog tiesiai šviesiai juokiasi… Nežinau, neįsivaizduoju kaip galėčiau be jo Jeigu atsitiktų taip, kad išsiskirtume…Aš bijau pagalvot apie tai. Iš kur tokia keista baimė, nežinau. Ar buvo kam nors taip?
O tai kodėl tu apie jo praradimą išvis galvoji? Nėr kas veikt?
Zinok nieko gero cia…
Kiek laiko draugaujat?
Kodėl aplinkiniai juokiasi iš Jūsų? Kas jiems atrodo juokinga?
Man panaši situacija buvo, nė vienas žmogus nepalaikė mano ir mano buvusio draugystės. Visi šaipėsi, tyčiojosi, sakė, kad aš suprasčiau savo vertę, a la, jog maniškis man per prastas, jog jis idiotas ir panašiai. Labai skaudu būdavo, netgi gėda, retai kam atsiverdavau ir pasakodavau apie savo santykius, nes žinojau, jog jei pasakysiu kažką, visi viduje tik šaipysis. Bet irgi be proto bijojau jį prarasti. Na..ir praradau.
man taip pat buvo, kai tik suzinojo artimieji apie musu bendravima-smerke,, aiskino,kad jis nevertas manes, kad negerbiu saves ir t.t ir pan. Ta pati ir mano draugai..Bet kai buvau su juo, man buvo geeeeeeeeerrraaaa, bet aisku,kadangi man sunku ismusti is galvos ka kiti sako, tuo labiau artimieji, stabdziau save del daugelio dalyku..jam per puse metu net nezinau kiek kartu pasakiau,kad viskas baigta,siandien ta pati padariau ir jauciu,kad visam laikui….
Tai gal laikas būtų nebeklausyt kitų ir būt su juo. Man irgi taip buvo, bet mes pamilom vienas kitą ir jau niekas nebeišskirs. baikit sukt galvas, ne tėvai ir ne aplinkiniai kuriasi ateitį ir gyvenimą, o tik mes patys sau galime.susikirt, kokį norim. pamažu visi pripras.priprato ir manieji.
Prisijunkite, kad galėtumėte atsakyti.
