Bijau sakyti tėvams, sakyti?
Jau mėnesis kaip išėjau iš darbo, akivaizdu be tėvų žinios, nes tėvai vis spaudė neiseik pabuk, bet man nepatiko labai darbas ir prieš pusmetį jau buvau priemusi sprendimą, kad iseisiu artimiausiu metu, kad išėjau nesigailiu, bet žinau kad tėvai nusivils, nes tai pirmas darbas man buvo kuriame uzdirbdavau daugiausiai. Bet paskutiniu metu kankinausi labai darbe ir išėjau, tačiau tėvai vis dar nežino, gyvenu atskirai nuo jų tai lengviau meluoti. Mano tėvai man sakydavo išeik jei susirasi kitą darbą bet aš jo nesusiradusi išėjau, nes norėjau laisvos vasaros, o nuo rudens eisiu jau tikrai kažkur, ieškotis darbo ir eit vasara kažkur dirbti nesinori nes jau pakankamai turiu stažo ir galiu iki naujų nedirbti ir gyventi iš biržos, žinoma tėvai bus pikti, bet mažiausiai vasara nesinori eiti dirbti, ką daryti? Sakyti tėvams ar ne? Po 2 savaičių tėtis turės atostogas ir bijau kad man nedirbant užklups mane namie, nes turi raktus ir gali užvažiuoti patikrinti ar kokiais nors reikalais, tada bus tikrai gėda prisipažinti.
Ką darytumete mano vietoje? Tema tikrai ne feikine
P.S. Paskaičiau, kad butas ne jūsų, o tėvų… Nors temos pradžioje minėjote, kad pati save išsilaikote. Tokiu atveju, deja, reikia rinktis – arba gyvent tėvų bute ir laikytis jų taisyklių, arba kraustytis į savus namus.
Jūsų atveju (turint 30 k), tai reikėtų kuo greičiau įsidarbint, atidirbt 6 mėn. ir tada imt paskolą ir pirkt nuosavą būstą. O va kai jau ne pas tėvus gyvensit, tada galėsit pati planuotis kiek ir kada norit dirbt. Suprantu tą norą pailsėt vasarą, viskas su juo ok, jei kalba tik apie jus eina. Bet šiuo atveju jūs esat priklausomo nuo tėvų, tai turit ir į jų norus atsižvelgti, deja.
Mano akimis nieko nekeičia, kad ji tėvų bute gyvena. Taigi ne iš tėvų pinigų. Gyvenant iš tėvų pinigų gal ir jų taisyklės. Liko laisvas butas ir leido gyventi. Ne jie mokesčius moka. Autorė suaugusi moteris. Kam jai pirkti savo, jei kol kas yra šis. Norės ir nusipirks ateityje, gal vyrą susiras, dviese galės pirkti.
Tėvai galėtų jį išnuomoti jei ne ji, tad praranda
Dabar dėl darbo – paatostogaukit per liepą. Rugpjūtį jau pradėkit ieškoti, negerai tos pertraukos ir dėl stažo, ir dėl darbdavių požiūrio. Tėvam pasakykit pagal situaciją
Kas žinos apie tas pertraukas. Galima parašyti, kad dirbo iki rugpjūčio, niekas netikrina, kada išėjo iš darbo. Įgūdžiai per vasarą nedings.
Žiūrint koks darbas, gali ir pasiskambinti į buvusią darbovietę, pažinoti vienas vadovas kitą vadovą. Normaliam darbdaviui nerūpės, kad kelių mėnesių pertrauka
Tėvai galėtų jį išnuomoti jei ne ji, tad praranda
Gal jie nenori išnuomoti. Kokie materialistai žmonės. Kiti tik džiaugiasi, kad vaikui gali stogą suteikti ir nereikia nuomotis. Bet matyt yra ir tokių, kur geriau nuomotų, nei savo vaikui duotų. Man net mintis nekiltų neduoti dukrai buto pagyventi kol šeimą sukurs.
Kiti net ir nuperka butus vaikams, tai ką, tuomet vaikai priklausomi nuo tėvų visą gyvenimą ir negali savarankiškai spręsti savo reikalų. Nejuokinkit.
Kiti net ir nuperka butus vaikams, tai ką, tuomet vaikai priklausomi nuo tėvų visą gyvenimą ir negali savarankiškai spręsti savo reikalų. Nejuokinkit.
Koks nejuokaukit, bet gi taip ir yra. Kol klausai ir geri santykiai, tol tevai leidzia savo bute gyventi. Gi tie perkami butai vaikui, 98% buna uzrasyti TEVU VARDU. Zinau nemazai atveju, kai metams begant ir tevams issiskyrus, staiga is to tevu pirkto buto vaikas ismetamas, nes va kraustosi vienas is tevu gyventi.
Kai viskuo tave aprūpina, neretai nelieka jokių tikslų ir niekas neįdomu
Kiti net ir nuperka butus vaikams, tai ką, tuomet vaikai priklausomi nuo tėvų visą gyvenimą ir negali savarankiškai spręsti savo reikalų. Nejuokinkit.
Tai čia priklauso nuo tarpusavio santykių. Jei mano tėvai man nupirktų butą, tai taip ir būtų – visą gyvenimą turėčiau jų klausyt ir būt priklausoma. Todėl ir atsisakiau, kai siūlė pradiniam pinigų. Autorės tėvai irgi atrodo pagerinti, jei ji bijo pasisakyt, kad iš darbo išėjo.
Apskritai tai fainai, kai santykiai geri su tėvais, jie nuperka butą ar mašiną ir pan. Bet tai čia tuo atveju, jei santykiai GERI ir tėvai ADEKVATŪS. Iš to ką autorė rašo, neatrodo, kad tie tėvai super adekvatūs.
Taip ir yra, mano vyras irgi nesutiko kad mama jam pirktų nekilnojamą turtą, nes amžinai prikaišiotų
Kai kurios cia laukines. Is tevu atimti raktus, nuo ju nuosavo buto? Brezt kazkokias ribas? Ypac, kai autore minejo, kad santykiai su tevais yra geri. Aisku, gal tevai nesidziaus, kad isejot is darbo. Bet galima jiems paaiskinti, po kurio laiko vis tiek priims ta zinia. Niekas nenori, kad vaikai jaustusi blogai.
Kai kurios cia laukines. Is tevu atimti raktus, nuo ju nuosavo buto? Brezt kazkokias ribas? Ypac, kai autore minejo, kad santykiai su tevais yra geri. Aisku, gal tevai nesidziaus, kad isejot is darbo. Bet galima jiems paaiskinti, po kurio laiko vis tiek priims ta zinia. Niekas nenori, kad vaikai jaustusi blogai.
Raktus atimti siule, kai nezinojo, kad butas ju. Ir santykiai nera geri, kai ji ju bijo.
Bijo nes jaučia kad nelabai gerai daro. Ir yra užstrigusi vaiko etape, todėl negali tvirtai pasakyti savo sprendimo
Kai kurios cia laukines. Is tevu atimti raktus, nuo ju nuosavo buto? Brezt kazkokias ribas? Ypac, kai autore minejo, kad santykiai su tevais yra geri. Aisku, gal tevai nesidziaus, kad isejot is darbo. Bet galima jiems paaiskinti, po kurio laiko vis tiek priims ta zinia. Niekas nenori, kad vaikai jaustusi blogai.
Psichologinių ribų su tėvais perbrėžimas pagal savo amžiaus tarpsnį yra dalis tapimo suaugusiu žmogumi proceso mūsų visuomenėje. Pasiskaitykit psichologinės literatūros. Suaugus, jei nėra adekvačių ribų, tai gali tapti psichologinių problemų, santykių subyrėjimo ir konfliktų ar net ryšio nutraukimo priežastimi. Tai tokia pat suaugystės dalis, kaip tapimas finansiškai nepriklausomu, atsakomybės už savo gyvenimą prisiėmimas. Ribas normalu po truputį pradėti brėžti dar nuo vaikystės, Pvz., pradedant atsisakyti mamos krūties, pradedant maudytis savarankiškai ir atsisakant tėvų pagalbos valantis antrą galą, paauglystėje – pradedant leisti dalį savo gyvenimo atskirai nuo tėvų, susitarimas dėl privatumo, kad tėvai turi pasibelsti eidami į pauglio kambarį,ir t.t. Ir su kiekvienu amžiaus tarpsniu ribos keičiasi, o suaugystėje idealiu atveju ribos būna ne mažo vaiko, ne paauglio, o suaugusiojo lygyje, gerbiant vieni kitų privatumą ir teisę priimti gyvenimo sprendimus. Išimtis aišku, jei vaikas neįgalus, Pvz., atsilikusio intelekto ar su fizines negalia, tada labai individualu ribos.
Prisijunkite, kad galėtumėte atsakyti.
