Sveiki ir sveikos.

Rašau čia, atsakymų netgi nesitikiu, tiesiog neturiu kur ir išreikšti minčių.

Gyvenimo nugyvenau jau daugiau nei dvidešimt metų, esu susitvarkiusi, retsykiais dėmesio gaunu. Visi kurie prisipažįsta man jausmuose, dažniausiai būna seni jau iš praeities išlindę tikri draugai.

Santykius buvau sukūrus tris kartus ir visų baigimo išvada apibrėžiama tuo, kad tapdavau nebereikalinga, dingdavo susižavėjimas.

Neseniai nuo manęs nusisuko ir paskutinis vaikinas, kurį laikiau ir vis dar laikau tobulu. Tiesiog manau jis suprato, kad didelės aistros jo širdyje neįžiebiau..

Visą gyvenimą jaučiau , kad galiu likti vieniša. Niekada nesijaučiau visiškai, tvirtai užtikrintai mylima. Niekada nesupažindinau vaikino su savo šeima, niekada neturėjau viską pereinančių santykių.

O dabar jaučiu didžiulę paniką ir baimę likti vienišai. Žiūriu filmus, kuriuose puikiai perteikiama nuostabi meilė, žiūriu netgi į savo tėvus ir taip suspaudžią širdelę, kad vargu ar kada būsiu tokia reikalinga kažkam, kaip jie vienas kitam.

Bijau, kad jau kitais metais baigiantis universitetui, prarasiu visas galimybes surasti savo vaikų tėvą. Bijau, kad taip ir liksiu eiti gyvenimo kelionės viena.

Norėčiau Jūsų paklausti, ar Jums kada buvo kilusios tokios baimės, mintys? Galbūt yra kažkokių minčių galios knygų šia tema? Ar galima kokiais būdais prisišaukti meilę? Nors gyvenu pilnavertį gyvenimą, už-siimu daug veiklos, esu sėkminga tiek moksluose tiek kitoje veikloje, vis dėl to jaučiu, kad tai tarpelis, duobė, kurią užpildžius tapčiau spinduliuojanti.