na gal nevisai vestuviu, o vestuvinio gyvenimo.Man 24 mano suzadetiniui- 27. kartu esam nuo tada, kai man sukako 19m. Tai past nuostabiausias vyras, geras, svelnus, mylintis, demesingas…per tiek metu ne karto nepadares nieko, del ko suabejociau jo jausmais ir atsidavimu. Pries ji turejau kitu vaikinau, taciau tai nebuvo rimta. Pati taip pat buvau gera mergina, niekada nenuklydusi i sona ir nepamynusi musu jausmu, o esme va kame. Tai pirmasis ir vienintelis vyras su kuriuo miegojau. Taip, pries ji netgi iki 19 buvau nekalta. Tiesiog norejau tai padaryti su ypatingu zmogumi. Jis aisku, kaip vyras turejo nemazai tu merginu. Ir kagi, dabar po tiek metu jis man pasipirso. Neabejoju savo jausmais, taciau vis dazniau aplanko mintys, kad tai vienintelis ir paskutinis vyras mano gyvenime. Nesakau, kad noriu tureti paleistuviska praeiti..taciau mane truputi gasdina mintis, kad tai vienintelis vyras, kad viskas jau pazistama ir yprasta. Kad jokiu nauju potyriu nebus. Aisku nesakau kad santuoka, tik seksas, taciau tikiuosi suprantat ka noriu paskyti. Jau keleta savaiciu manes neapninka tokia baime, kad nebusiu turejus kito vyro….ar tai normalu?? vestuves planuojam dar tik vasaros gale