Bijau/nemegstu zmoniu..
Ši tema perkelta iš senojo forumo archyvo. Datos ir slapyvardžiai palikti kaip buvo.
Na bijau, gal kiek ir netinkamas zodis, nors kartais panasiai ir jauciuosi..Toks jausmas, lyg visi buti pikti ir labai labai nepatenkinti gyvenimu..Zinau, kad nera visu gyvenimai pilni stebuklu ir dziaugsmo, bet kodel tiek zmoniu, taip elgiasi..Isties kartais taip nemalonu iseiti kur nors i miesta, nes visi spokso skersai, piktais, zeidzianciais zvilgsniais lyg butum ka negero padares. Vos izengi i autobusa, pasijauti lyg eurovizijos konkurse, kur puse pasaulio stebi tavo kiekviena zingsni. Nueini i parduotuve ir megini ko nors paklausti, daznai pardavejos vos neaprekia, mat turbut sutrukdai ju laika. Buvom palangoje su draugais. Tiesiog snekejomes papludimyje ir moteriske priejo ir pradejo saukti ant musu, kad neleidziam jos vaikui miegoti..Bet ta prasme, ten juk papludimys, dar + vaiksto cebureku ir t.t. pardavejai kurie visa laika rekauja. Ar tai normalu? Atrodo, kad siais laikais nieko paklausti nebegalima..Nejaugi taip is tiesu yra? Nesu kazkuom labai isskirtine, kad del isvaizdos ir pan, turetu mane zmones stebeti taip. Seniau turejau gana rysku stiliu, va tuomet isvis sunku budavo mieste vaiksciot, bet dabar kaip minejau yra kitaip..hm..nejaugi taip sunku kitam padeti ir gyventi savo gyvenimus?
Labai nenustebinsiu – išvykau į Londoną. Ten didžiulė kultūrų, tautų, rasių mišrainė, bet man būtent to ir reikėjo. Nežinau ar esate buvusi Londone, bet kaip pavyzdį pateiksiu metro. Važiuoji metro, visi sulindę į telefonus, niekam nerūpi nei kaip tu atrodai, nei kas tu esi, dažnai merginos darosi make-up’ą (tiesiog va taip, sėdint prieš visus), kiti skaito laikraščius, dar kiti miega. Aišku būna, kad žmogus į tave pasižiūri, nėra taip, kad akių kontaktas visai neegzistuoja, bet tai trunka kokią sekundę ir toliau visi užsiima savo reikalais
Buvau Londone. Asmeniskai nelabai patiko,nes daug daugiau esu maciusi saliu, bet ta dalyka pastebejau, kad nesijauti varstomas tukstanciu zvilgsniu…
Aš anksčiau baikšti buvau prieš žmoes, pastebėjau lygiai tokius pačius dalykus kaip tu.
Paskui dėl tam tikrų gyvenimo aplinkybių ir apsilankymų didesnėse šalyse kur visi šyspojosi, bendravau net su gatvėj esančiais žmonėmis įgavau kažkokio p*izmo ant to pesimizmo vyraujančio čia ir net naglumo. Turiu omeny smagiai sau šypsaus kai geras gabalas taško į ausines, šiaip šypseną paima prisimenus gerą bajerį ir deja nepraleidžiu pro akis, kad kažką tas nervina. Galvoju a koks tavo reikalas ir toliau laiminga esu.
Šiaip ir parduotuvėje jei būną raganos tiesiog nesibaimindama klasuinėju ką noriu, reikalauju ko noriu, nes niekur neparašyta, kad negalima to daryt
trumpiau tariant čia jų bėdos, kad kažkas nepaitnka, aš niekam nieko blogo neadrau, esu mandagi ir panašiai, tai eina jie kur nori su savo žvilgnsiais ir blogom nuotaikom
mane irgi labai užknisa žmonių stebėjimas, kritiški žvilgsniai, tarytum ieškotų tavyje minusų. Ypač tas akivaizdus nuo galvos iki kojų nužiūrinėjimas…
Prisijunkite, kad galėtumėte atsakyti.
