sveriu tikrai daugiau nei mano “riba”, nori nenori, svoris uzauga iki tam tikros ribos, taciau cia nebera pagrindinis dalykas….

gali but gal del kokios hormonų veiklos, tačiau nežinau,ar galiu visą kaltę suverst organizmo veiklai,nes čia mano smegenų neveikla kalta man atrodo…ne pirmi ne antri ne treti ne ketvirti o penkti ar sesti metai taip, tai nemanau,kad beda hormonuose…

mane gal supras dar buvę narkomanai-alkoholikai…. galiu maisto priklausomybę tam prilygint…jie gal vogia,kad gautų dozę, o aš dar iki to ačiū D nepriėjau,bet o jeigu kada nors?

aš galiu visus savo pinigus išleist šokoladams,aš TĄ IR DARAU…bet labai gili čia jau mano ši kvaila problema,nes…nežinau,aš gal neijaučiu pakankamai graži/protinga/kažko pasieksianti, (nors geromis dienomis tikrai visa aplinka sako priešingai…) ir atrodo,maistas man gali būt vienintelis “draugas”,ir dar būna mintys…”taip gera ryt”……valgymo to nepavadinsi

kai nėra motyvacijos kažką daryt ,džiaugtis gyvenimu…. “ai ir taip gerai atrodau””ai vis tiek geriau nebus” ir opa,žiūri- skaniai paėst galiu,kam čia reikia dabar to berno

vasara buvau gal kurį laiką nuo to pabėgusi mintim “tu nori prisimint senatvei,kaip skanu budavo ryt,ar kaip linksma buvo gyvent” ?

p.s. zinau,kad normalus zmones ta suderina,yra buve etapai gyvenime,kada as ir ta suderindavau…bet kodel vis maistas ateina i mano gyvenima kaip kažkas,kieno tikslas jį visa apimt ir užpildyt?

todel ir prarandu vilti,kai tai vis SUGRĮŽTA