Mano sirdis plysta ir nezinau kodel,ar todel kad neturiu salia saves to ka noreciau tureti,o gal todel kad sergu depresija?o gal todel kad as vienisa? O gal todel kad man vaziuoja protas? Skaitau ir prisimenu hamleta ‚buti ar nebuti? Mane kuri laika kankina tos mintys ,sprendziu buti ar nebuti? Ir vis nenusprendziu,galvoju gal viskas pasitaisys gal tos skyles sirdyje kazkada sugis ir as is visko pasijuoksiu bet laikas bega ir as suprantu kad kiekviena diena darosi sunkesne ar klimpstu vis gilyn ,krentu zemyn,jus sakysit ne,viskas praeina,bet jei tai isgyvenot zinot,jog ta akimirka viskas atrodo tuscia,nemiela,visi aplinkui tusti,pilki zmones,norintys man tik pikto ir atrodo nebera nieko grazaus,man jau net nebegaila savo artimu zmoniu,man negaila kad jei mirciau suteikciau jiems skausmo,as savanaude ,bet man nebesvarbu,as noriu tik isnykti,as pavargau,pavargau taip lyg noreciau miegoti,miegoti taip ilgai kad nebeatsikelciau.