Buvau isprievartauta, niekam nepasakojau.
Ši tema perkelta iš senojo forumo archyvo. Datos ir slapyvardžiai palikti kaip buvo.
3 metus kankinuosi, niekaip negaliu pamirsti.. Budama 15, mane isprievartavo, tuo metu dar buvau nekalta. Tai buvo 35 metu vyras, tevo/ seimos draugas.. Viskas ivyko staigia, nesupratau kas vyksta, buvau pas ji atvaziavus i namus, nes pasikviete i svecius, kadangi tai buvo seimos draugas, tai nieko blogo negalvojau. Pasiule isgert keleta gerimu, parukyt zoles.. As, budama jauna, kvaila , aisku sutikau, tiesiog norejau maloniai apsvaigti ir tiek.. Tikriausiai kazko ipyle, kad atsijungciau, pamenu tik kai atsibudau vidury visko, prasiau sustot, skausmas nezmoniskas, o jis kaip koks gyvulys prievartavo, per visur kur tik galima.. Slykstu visa tai yra prisiminti.. Niekam nepasakojau to, buvo geda, baisu.. Po 3 metu dar niekaip neiseina tas is galvos, dabar turiu drauga, kartu gyvenam, bet neisdristu pasipasakot, manau net nesuprastu.. Pirma karta cia rasau, gal bent kazkiek palengves… Noreciau sulaukti kokiu patarimu, kaip nemastyt apie visa tai.. Masttau apie psichologo pagalba, bet bijau kad kazkaip visa sita informacija nutekes iki tevu/teisesaugos ar panasiai.. Plius, pastaruoju metu prasidejo kazkokie panikos/streso atakos, nebesuvaldau saves ir savo nervu.. Sunku, labai sunku taip gyventi..
Išsikalbėkit būtinai, pasakykit artimiausiems žmonėms! Negalima laikyti tokio dalyko savy
Būtinai apsilankyk pas psichologą, nes jei ir toliau tai laikysi savyje, jausies tik blogiau
Na blemba, tu pagalvok apie kitas merginas, kurios gali nukentėt nuo to gyvulio, eik ir rėžk tiesą, nėra čia ką galvot net, tėčiui būtinai pasakyk, ar tau atrodo normalu, kad tas žmogus vis dar šeimos draugas?
Tai yra tevo draugas, kuri jis tik viena ir teturi, kadangi teciui ir taip blogai su sveikata – vezys/depresija, su inkstais blogai , tai jam negaliu jokiais budais sakyti… Visiskai pasiduos tada, ir kaltinsiu tik save, kad prasitariau ir pabloginau situacija…
Nemanau ,kad jį galima būtų vadinti Tėvo draugu
Tiesa.. Jeigu tik is seimos kas suzinotu, iskart po teismus lakstytu… Reikejo iskart pasisakyt man, bet per daug kvaila buvau….
Jau tik nesumanyk kaltinti savęs ir dėl to,kad nepasakei – tada tau buvo šokas, tai yra suprantama ir pateisinama,jog iškart nepasakei.
Tačiau dabar privalai kažkam išsipasakoti ir kažkas turi tave nuraminti, paguosti, nes, jeigu tylėsi, viską laikysi savyje, bus tik blogiau ir blogiau.
Manau, šiuo atveju tinkamiausi yra du žmonės – psichologas ir vaikinas. Na, bent jau aš būtent šiems žmonėms viską papasakočiau. Jeigu jau tėvams papasakoti galimybės nėra.
nu nesusilaikysiu, bet krv pydaras kažkoks, tokiam tik kiaušus nuraut
Eina sau kaip gaila autorės. Pati esu panašaus amžiaus ir neįsivaizdavau kad gali taip realybėj nutikt. Stiprybės ateity ir būtinai kažkam pasipasakokit, nes nieko gero iš to nebus.
Prisijunkite, kad galėtumėte atsakyti.
