Sveikos Su vaikinu pradėjau draugaut būdama dar visai jaunutė 16m. jis buvo tik metais vyresnis, tačiau iš inteligentiškos šeimos, ir pats toks buvo, pagal savo amžių labai protingas, važinėjo į visokias konferencijas, su tėvais keliaudavo po Kinijas, žodžiu akiratis praplėstas, pats labai mandagus, pasitikintis savimi, visos manieros, net valgydavo gražiau už mane (ta prasme žinojo visą tą stalo etiketą) galima sakyt man buvo tobulas, ypač, kai jis tuo metu buvo tik paauglys. O aš buvau atvirkštinis variantas, mano šeima itin paprasta, mažai keliaudavom, galima sakyt išvis nekeliaudavom, nebuvo šeimoj to etiketo, inteligentiškumo, todėl buvau visiška jo priešingybė, vėjavaikiška, principinga, daranti nesamonęs, vartydavausi per galvą, nusišnekėdavau, prigalvodavau visokių pokštų, žodžiu buvau labai vaikiška palyginus su juo, tuo tarpu mažai kuo domėjausi, o jis lankydavo įvairius užsiemimus, pas mus šeimoj finansai to neleido todėl nelabai ką lankiau. Meilė tarp mūsų buvo, pradraugavom beveik 3m, bet po tų 3m jam jausmai išblėso. Pagalvojau, kad gal viskas dėl to, jog daugelis interesų išsiskyrė, aš pati pradėjau itin tobulėt, sportuot užsiimt savimi tik po skyrybų. Be kokiu atveju nuolat turėdavom apie ką šnekėt, kartais nemiegodavom ištisą naktį ir vien kalbėdavomės, bet galvoju gal buvau jo neverta, ir man labai gaila kad visas tas tobulėjimas atėjo tik po skyrybų, galbūt jei būčiau buvus kitokia, dar ir dabar būtume kartu, nes tikrai žinau, kad toks žmogus kaip jis kažin ar kada gyvenime pasitaikys..