Buvęs vaikinas
Ši tema perkelta iš senojo forumo archyvo. Datos ir slapyvardžiai palikti kaip buvo.
Sveikos. Gal mano istorija skambės kaip TELEMUNDO PRESENTA, ar netikra, tačiau -viskas tikra Su buvusiu vaikinu išsiskyriau prieš 2 metus. Per šį laiką matėmės keletą kartų bendrame draugų rate, šventėse. Vengėme bendrauti ir matytis dažniau. Nei jis nei aš per šį laiką nesusiradome kitų antrų pusių. Išsiskyrėme dėl atstumo, nesutampančių pažiūrų, jam buvau per prasta. Kuo? Tuo metu turėjau paprastą darbą, gyvenau kaime, įgytas išsilavinimas (bakalauras) taip pat netiko ir pan. Jam tai netiko, tačiau niekada garsiai dėl to nepriekaištavo, tik kai baigėsi santykiai – pasakė. Savaime suprantama – jis buvo pasiturintis, turėjo (ir turi) itin gerą darbą. Draugavome 3 metus, tačiau per tą laiką jis mano namuose kaime buvo tik kelis kartus, visuomet susitikdavome jo namuose – mieste. Kodėl draugavau su tokiu? Hmm, mylėjau. Skyrybos vyko be jokių barnių, Tiesiog neliko apie ką kalbėt ir jis mane paliko. Verkiau, maldavau ir ko tik nedariau jog išsaugočiau santykius. Veltui. Iki šiol nesuprantu kodėl jis išvis su manim draugavo. Sakė jog labai mylėjo,bet mano trūkumai jam kliudo, be to jo manymu aš niekada nepasikeisiu… Galiausiai susitaikiau su mintimi, kad jo mano gyvenime nebus ir pradėjau naują gyvenimo lapą. Šiandien aš gyvenu mieste, turiu labai gerą darbą bei pareigas, gavau antrą diplomą, kuriu planus įsigyti butą. Pasikeitė ne tik materialinė padėtis, bet ir išvaizda, pomėgiai, charakteris… Atrodo gyvenime pradėjo sektis ir man, tačiau nors ir turiu viską – trūksta meilės. Na ir ką jūs manot.. Šiandien mūsų bendra draugė papasakojo, kad buvęs norėtų su manim bendrauti, bet pats niekada nežengs pirmo žingsnio ir neskambins, nerašys. Bet jei tai padaryčiau pirma – jis mielai bendrautų. Draugės skatina jam parašyti ir pažiūrėti kas iš to bus arba bent jau tyčia parodyti jog mano gyvenimas pasikeitė kardinaliai ir dabar esu tokia, kokios jis kažkada norėjo. Nemeluosiu – nepamiršau jo, širdis suvirpa išgirdus jo vardą, bet rašyti jam dvejoju. Taip, aš norėčiau pakalbėti su juo, bet tuo pačiu principai neleidžia. Jaučiuosi kaip mažvaikė… Ką jūs darytumėte mano vietoje? Ar rašytumėte jam ir jei taip, tai ką?
Tikrai ne. Turit pasakyti likimui aciu, kad jis jus paliko ir pasieket, tai ka turit be jo. Jis nevykelis, net gi sakyciau siekiantis naudos. Kam jums jis?
O jeigu netektumet gero darbo, jis vel jus mestu? DD Bet jei tarkim jis pasikeite ir jo poziuris i tuos “minusus” tai pats ir turi zengt pirma zingsni. Jei nezengia – taip jus jam ir reikalinga
Koks lopas. O Jūs būsite dar didesnė,jeigu jam lįsit į sėdimąją.
ačiū visoms už nuomonę, tikrai visos esate teisios. Kažkas klausė ar jo gyvenime per tuos metus vyko progresas. Net pamąsčiau. Nevyko. Kiek pasakojo bendri draugai jis vis dar gyvena taip kaip ir gyveno. Bet neva keitėsi jo charakteris, mastymas, pamėgo tuos dalykus, kurių anksčiau nekentė. Man patiko idėja nueit su juo kavos vieną vienintelį kartą, tam kad patenkinčiau savo smalsumą, o jam parodyčiau ko jis neturi dabar. Bet rašydama jam ir kviesdama kavos – vėl žeminsiuos kaip anksčiau. Visgi tikrai jis turėtų parašyt ar paskambint pirmas. Bet to nedaro, tik draugams užsiminė, kad bendrautų jei tik aš pirma parodyčiau iniciatyvą. Daug minčių galvoje sukasi, nesuprantu kokia prasmė jam taip kalbėt. Naudos jam iš manęs jokios nebūtų, aš nors ir pasiekiau daug, bet iki jo “lygio” man dar tikrai daug trūksta nors jei tokiu tempu kaip dabar – gali būt jog po 3 ar 5 metų pasieksiu daugiau nei jis. Aš po skyrybų stengiausi siekt naujo gyvenimo, o stimulas tam buvo – įrodyt jam, kad jis klydo dėl manęs, ir aš tikrai galiu pasiekt daugiau nei jis įsivaizduoja… Tik ar verta dabar išvis jam kažką įrodinėt po tiek metų. Bet smalsumas ramybės neduoda- o kas būtų jei nuleisčiau principus ir pakviesčiau kavos. Tik baisu,jog kvietimą atmes, o draugams apie norą bendraut tik meluoja. Neliko pasitikėjimo juo, baisoka kad už viso to yra tik noras pasišaipyt.
Prisijunkite, kad galėtumėte atsakyti.
