Buvęs vyras
Ši tema perkelta iš senojo forumo archyvo. Datos ir slapyvardžiai palikti kaip buvo.
Merginos, labai labai labai prasau pagalbos, gal kas buvote susidurusi, o gal tiesiog pagelbesite protingais patarimais…
Apie viska is pradziu. Visos bedos prasidejo, kai gime musu ilgai lauktas, noretas, planuotas vaikelis. Tiesiog tokia klasikine skaudi situacija, kai vyrui staiga pradedi nebeitikti, nes esi nuolat pavargusi, irzli, zliumbianti , nuolat be miego, staiga nebesusitvarkanti su savo pareigomis kaip valgio ruosa, kambariu tvarkymas. Gimus vaikui, vyras iskart isejo i kita kambari, nes jam reikejo issimiegoti – keltis naktimis pasak jo tik moteru reikalas. Kiek isvargusi ateidavau iki jo , prasydavau , kad jis pasupuotu, pamigdytu, tai budavo apsirengia ir trinkteli durimis. Vaziuodavo pas savo brangiaja mama.Mama juk uz savo mylima suneli…Uzuot atejusi padeti, dar paskambindavo ir atskaitydavo morala, kad kokia as moteris, kad jos sunus vaiksto neisskalbtais rubais ir grizes is darbo ne visada randa valgio. Anot jos reikia sparciau suktis ir grizusiam vyrui neuzkrauti bedu , rupesciu, jis turi ilsetis. O jei eina i barus, su draugais,o as viena ciuciuoju vaika – juk vyras turi teise…Dabar kvaila prisiminti kaip menuo dar po gimdymo kraujuojanti , nemiegojusi dar stengiausi patenkinti jo viltis, uzmigdziusi vaika lekdavau kokia pirma nakties virti sriubos, tada plaudavau grindis, o tada jau ir vel vaikas atsikeldavo ir maitinti…Atsirado draugiu pas ji, o ir draugai tokie buvo, kurie megejai po naktinius klubus, barus pasivalkioti palikus zmonas…Jau nepamenu 3 ar 4 menesiu begyje po vaikucio gimimo jis tiesiog isejo. Tie metai buvo juodziausi ir skaudziausi mano gyvenime. Tiek neisgyvenau net teciui mirus. Is jo puses niekas niekada neatejo padeti. Jis taip pat. Nebent apsireiksdavo kartais i menesi. Bet ir tas atejimas daugiau budavo ne del vaiko, o del to, kad permiegoti su manim… Kazkur po metu pradejo ateidineti dazniau, nes vaikas jau didesnis, jam idomiau su juo. Bet tie atejimai yra be pagarbos man , ateina su pykciu, zeminimais, ateina kaip karalius…
Po tokiu apsilankymu vel visos zaizdos atsiveria. Bandziau graziai su juo stengtis bendrauti vardan vaiko, ejau n kartu i kompromisa, kad nors musu santykiai nors ir isiro, bet kad toliau palaikytume zmoniska bendravima. Bet jam tai nusispjauti, jis to nesupranta, nesiskaito su manim…Skaudu, kai visa savaite isbunu viena su vaiku diena nakti, dar visa savaitgali ir paprasau jo, kad isleistu mane keliom valandom pailseti tarkim sekmadieni , tai jis man rezia, kad jis nustatynes salygas ir tycia neateina, o linksminasi su draugais.Noreciau jo nebeisileisti, bet vel gaila vaiko…Bet jauciu, kad kaip zmogaus, kaip moters saviverte, pasitikejimas, tikejimas visai jau krito…Sneketi su juo beprasmiska, vieninteli konfliktu sprendimu buda mato tik kaip telefono numetima, duru uztrenkima…Ar man vis delto ziureti ne kas vaikui geriau, o kas man?Juk kam vaikui dvasiskai paluzusi mama nematanti gyvenimo dziaugsmo…Ir ar gerai, kai berniukas mato, kaip tetis zemina mama jo akyse…
Tiesa,myliu iki beprotybes savo vyra…
as nesuvokiu, kaip issilavinusi moteris gali leisti toki elgesi..pikta labai. cia gal igimta pas kai kurias moteris, buti vyrams kaip skuduras po kojomis?
Neskaiciau visu komentaru, bet galiu pasakyti, kad tai tesis tol kol sutiksi TIKRA vyra savo gyvenime. Tada suprasi kiek daug laiko isvaistei veltui. Ir dar pakomentuosiu savo vyro dazna posaky : nieko nera geriau alfonsui, kai susiranda tokia motery. Ta jis kartoja tada, kai skaito ar mato panasias situacijas. Manau susiimk y rankas ir daugiau savigarbos sau!
Su vyro mama ir nebendraujame. Nuo pat vaiko gimimo taip ne karto ir neatejo padeti motyvuodama, kad reikia ismokti sparciau suktis, kad ji laiko neturi, kad tai mano mamos pareiga, o ne jos padeti ir pan. Dar keleta kartu skambinau jai, bandziau graziai sneketi, pakviesti, kad ateitu su anukeliu pabuti, bet be sansu…Tiesa, vienas apsilankymas buvo po gimdymo grizom i namus, tai tik pamenu kaip batus risosi sededama ant fotelio ir kaip pasilenkusi ziurejo tikrino kiek dulkiu po sofomis ir baisiai ta karta buvo nepatenkinta, kad tik kavos su sausainukais pasiuliau, o ne buvau prigaminusi karstu patiekalu…va ir prasidejo tada jos pamokymai sunui kaip reikia gyventi, kokios mano pareigos, kad neduoti po gimdymo guleti lovoje, kad dirbciau, rupinciausi jos sunumi…O mano vyras viska ir pasakodavosi kaip pas mus…Ir viskuom tikejo ka ji sake. Skaudu, kai po gimdymo kraujuoji, papuliai istine nuo pieno, vsia susiuta plysusi, nuo tu hormonu kazkoks liudesys, verkimas nepaaiskinamas, o jis man aiskina, kad mama sake, kad jokiu hormonu nera, tai tik princeses issigalvoja, nescia , pagimdziusi moteris buna rami, o ne jautri, emocionali…Jau tiek visko buvo is jos puses, kad nesinori ir prisiminti…Bet is kur tokie sugebejimai, kad kai paskambini, graziai pakvieti kavos isgerti, anukui pasakos paskaityti, tai ji taip sugeba padaryti, kad man skambina vyras ir sako, kokia tu esi kiaule, nesupratinga, kaip gali skambinti mano mamai ir kviesti, kaip ji tokia ligone…O ta ligone sugeba kilometrinius darzus savo sodyboje susikasti…
Niekada nepasidomejo kaip anukas auga, gal ko reikia, tik vis kursto ir kursto.
Juokinga, kai 31 metu diedas yra apskalbtas mamos, nemoka pasidaryti valgyti, o indus islpauti jam geda, nes anot mamos tai zemina vyrus…
Ech…Issiliejau as cia …Tikrai aciu visoms, kurios supranta, palaiko, atjaucia…Kurios isgyveno panasia situacija…As irgi kol nepapuoliau i tokia mesmamle, taip pat maniau, kad oi, jei ka , tai mesiu, jei isduos – paliksiu…O kai papuoli i tokia situacija, tai visai viskas kitaip…
Mano mama gyvena tame paciame mieste, bet gana tolokai, o ir sveikata jos nekokia, Drauges visos gyvena savo laimingus seimyniskus gyvenimus, visoms atrodo na ir kas cia tokio, kad viena auginu…
Tiesa, butas mano, masina mano, vaikas aprengtas , pamaitintas ,zaislai nupirkti is mano ir mamos pinigu, o jis ka numeta, tai uztenka du kartus i parduotuve maisto nuvaziuoti, o dar juk uz buta reikia moketi virs tukstancio ziemos metu…Ir nepaisant to, kad bent kiek gerbtu mane, mama, kad jo vaika auginame, kad jis mazai prisideda, dar drista ir mano mama visaip vadinti…
vyk ji lauk tikrai neziurek kad aikui geriau nes kai tavo nervai pakriks vaikui bus tik blogiau formuojasi vaiko charakteris juk kai jis mato tokius tevus ir pats uzaugs pilnas agresijos
kiaule, o ne vyras, atsiprasant
Tikrai.
Zinau, kad turiu ismokti labiau myleti save, neleisti su savimi taip elgtis…Bet tas isejimas pakirto, bandau po truputi atsistoti ant koju, buna labai juodu dienu, bet ju po truputi vis maziau…As mokausi vel buti stipri…
autore, sekmes jums ir kantrybes !
slykstu skaityti. gerai kad tu ne istizele, o boba su *iausais…
Tos dienos juodos tik per asilą vyrą! Turi vaiką, džiaukis juo ir įžvelk visur tik šviesią spalvą, tiesiog ignoruok visiškai ex ir labiau pamilk save, juk tu MAMA
Augau pilnoje seimoje, kurioje tevai mylejo vienas kita, palaike sunkiausiais momentais, kad ir kokios krizes budavo, viska isspresdavo…O jis is issiskyrusios seimos, mate nuolat kaip tevas zemino mama, konfliktus spresdavo isejimais…Man jo dar ir gaila, nes jis nemate grazios seimos pavyzdzio, o ir mama nuolat ji moke, kad seimoje esant nesutarimams reikia skirtis, o ne spresti juos, nes tai rodiklis, kad vienas kitam netinka…O mano tevai buvo tokie, kad ejo per visa gyvenima kartu, nors ir pasipykdavo, ir siaip visko budavo… Gal tas dar lemia ta mano niekaip negalejima palikti sios situacijos ir galutinai uzdaryti duris, nes vis dar tikiu, kad gal jam viena diena atsimerks akys…Bet turbut, kad neatsimerks…Man ne 16 ar 18, tikrai maniau,kad tas zmogus visam gyvenimui, mylejau ir myliu…Vat kaip ta meile isplesti…Sako, kad geriausia tada isimyleti kita zmogu…
o sakykite autore jisai jauciu ir iki santuokos buvo toksai nestabiliu nervu?Gi negalejo taip buti,kad vaikas gime ir jisai visu 100% pasikeite?Beja kiek jums abiems metu?Ziauru buvo skaityti,kad virdavote jam sriuba 1 nakties grindis plaudavote,paskaiciusi tokio pobudzio temas,man net nesinori teket.
Man irgi tas įdomu-žmogus tikrai negalėjo staiga pasikeisti.
Jei pati savęs negerbiat(leidžiatės žeminama), tai ko norėt, kad vyras gerbtų ? Ir jei jums taip reikia to poilsio, paprašykit, mama tikrai padės, jei jai jūsų taip gaila. O kai pradėsit kažką veikti ir savo malonumui, greit tos meilės baigsis. Čia ne meilė gal, o jausmas, kad jus sutrypė, paliko vieną su mažuoju. Būnant namie vienai su vaiku įvairiausios mintys lenda, liūdna, verkt norisi. Pradėkit gyvent . Jei ne dėl savęs, tai dėl vaiko. Sūnus uždaugęs už tai padėkos.
Prisijunkite, kad galėtumėte atsakyti.
