Buvęs vyras
Ši tema perkelta iš senojo forumo archyvo. Datos ir slapyvardžiai palikti kaip buvo.
Merginos, labai labai labai prasau pagalbos, gal kas buvote susidurusi, o gal tiesiog pagelbesite protingais patarimais…
Apie viska is pradziu. Visos bedos prasidejo, kai gime musu ilgai lauktas, noretas, planuotas vaikelis. Tiesiog tokia klasikine skaudi situacija, kai vyrui staiga pradedi nebeitikti, nes esi nuolat pavargusi, irzli, zliumbianti , nuolat be miego, staiga nebesusitvarkanti su savo pareigomis kaip valgio ruosa, kambariu tvarkymas. Gimus vaikui, vyras iskart isejo i kita kambari, nes jam reikejo issimiegoti – keltis naktimis pasak jo tik moteru reikalas. Kiek isvargusi ateidavau iki jo , prasydavau , kad jis pasupuotu, pamigdytu, tai budavo apsirengia ir trinkteli durimis. Vaziuodavo pas savo brangiaja mama.Mama juk uz savo mylima suneli…Uzuot atejusi padeti, dar paskambindavo ir atskaitydavo morala, kad kokia as moteris, kad jos sunus vaiksto neisskalbtais rubais ir grizes is darbo ne visada randa valgio. Anot jos reikia sparciau suktis ir grizusiam vyrui neuzkrauti bedu , rupesciu, jis turi ilsetis. O jei eina i barus, su draugais,o as viena ciuciuoju vaika – juk vyras turi teise…Dabar kvaila prisiminti kaip menuo dar po gimdymo kraujuojanti , nemiegojusi dar stengiausi patenkinti jo viltis, uzmigdziusi vaika lekdavau kokia pirma nakties virti sriubos, tada plaudavau grindis, o tada jau ir vel vaikas atsikeldavo ir maitinti…Atsirado draugiu pas ji, o ir draugai tokie buvo, kurie megejai po naktinius klubus, barus pasivalkioti palikus zmonas…Jau nepamenu 3 ar 4 menesiu begyje po vaikucio gimimo jis tiesiog isejo. Tie metai buvo juodziausi ir skaudziausi mano gyvenime. Tiek neisgyvenau net teciui mirus. Is jo puses niekas niekada neatejo padeti. Jis taip pat. Nebent apsireiksdavo kartais i menesi. Bet ir tas atejimas daugiau budavo ne del vaiko, o del to, kad permiegoti su manim… Kazkur po metu pradejo ateidineti dazniau, nes vaikas jau didesnis, jam idomiau su juo. Bet tie atejimai yra be pagarbos man , ateina su pykciu, zeminimais, ateina kaip karalius…
Po tokiu apsilankymu vel visos zaizdos atsiveria. Bandziau graziai su juo stengtis bendrauti vardan vaiko, ejau n kartu i kompromisa, kad nors musu santykiai nors ir isiro, bet kad toliau palaikytume zmoniska bendravima. Bet jam tai nusispjauti, jis to nesupranta, nesiskaito su manim…Skaudu, kai visa savaite isbunu viena su vaiku diena nakti, dar visa savaitgali ir paprasau jo, kad isleistu mane keliom valandom pailseti tarkim sekmadieni , tai jis man rezia, kad jis nustatynes salygas ir tycia neateina, o linksminasi su draugais.Noreciau jo nebeisileisti, bet vel gaila vaiko…Bet jauciu, kad kaip zmogaus, kaip moters saviverte, pasitikejimas, tikejimas visai jau krito…Sneketi su juo beprasmiska, vieninteli konfliktu sprendimu buda mato tik kaip telefono numetima, duru uztrenkima…Ar man vis delto ziureti ne kas vaikui geriau, o kas man?Juk kam vaikui dvasiskai paluzusi mama nematanti gyvenimo dziaugsmo…Ir ar gerai, kai berniukas mato, kaip tetis zemina mama jo akyse…
Tiesa,myliu iki beprotybes savo vyra…
nieko specialiai niekas negali įsimylėti. Visų pirmą nelaikau jo nei jūsų vyru nei vaikui
tėvu, pripažinkit pati kad jo nėra nes ateina tik retkarčiais pasimylėti kaip eilinis meilužis. Didelė užuojauta bet šiuo atveju siūlau grūsti lauk, nesižeminti jeigu ir taip finansiškai nepadeda. Jo motinėlė jau padarė “gerą” darbą – išmokė būti patinu egoistu ir žiūrėti į moterį kaip į vergę, ir jūs pradžioj tam diktatui pasidavėte, man ta jūsų meilė panaši į vergo meilę savo šeimininkui ir čia jau matosi kad esate ir pati psichologiškai palaužta. Jeigu turite draugų ar giminių ar gal pačios mama gali padėti,
grūskit tą patiną per duris ir kuo anksčiau tuo geriau, pati negalit, prašykit pagalbos.
taip, jus visiskai teisi, as vis dar myliu ta zmogu, kuris buvo anksciau…Ir uzsimerkiu pries dabartini zmogu…vis tikedamasi, kad tas ankstesnis kada nors sugris…
nebesugrys….. geras zmogus niekada, net trumpam laikui netaps tokiu, kaip apibudinote.kuo ilgiau delsit, tuo sunkiau ir blogiau bus. nejaugi nenorit pagaliau ramiai gyventi? isivaizduokit kaip butu gera, jei viso to nebebutu. taip, pradzioje sunku, sunku atprast, bet reikia tai isgyventi ir viskas nusvis naujom spalvom.
juk gyvenimas tik vienas, o jus ji atiduodate tokiam asilui……
Paskaiciau ir nezinau ka rasyt, elgiates kaip naivi 16 mete,tikinti meile kurios nera, siaip tai pats laikas prasiciuchinti nes tuoj nukvaksit galutinai, tegu jis su vaiku bendrauja, neribokit ju pasimatymu, o vat savo santykius apribokit iki minimumo, niekad neaupratau kaip galima leisti sitaip save zeminti, labiausiai save mylet reikia, o tik tada zmogu esanti salia jusu
O siaube… Sakote, jog esate išsilavinusi moteris, bet elgiatės kaip kokia keturiolikmetė pirmą mokyklinę eilę sutikusi. Jus skriaudžia, o jums atrodo, jog didvyris. Koks ryšys su vaiku? Kol mažas, kol reikėjo priežiūros ir rūpesčio naktimis – nesirūpino, o dabar, kad pažaisti su kaladėlėm tereikia, jau geras patapo. Galvokit bliamba savo išsilavinusia galva ką darot su savo ir savo vaiko gyvenimu. Kol su tokiu “vyru” tampotės, galėtumėt geriau kitą susirasti, kuris ir jus ir jūsų vaikelį gerbtų ir milijoną kartų geresniu tėvu būtų, o ne tuo kuris kartą per savaitę pažaisti ateina.
Autore, kiek laiko vaikui, kad jis taip gerai atsimena teva, kuris pasirodo karta per menesi? iki metu vaikai tikrai nelabai suvokia kas juos lanko, jie atsimena ir uzmezga rysi su tais, kurie buna nuolat salia. Cia man atrodo, tik dar vienas pretekstas ji priimti.
vyras tiek zemina moteris, kiek ji tai leidziasi….taigi tau rinktis, nesileisk ir nezemink, nematyk saves kaip aukos…..vaikas tavo, tu ji uzauginai, isvargai, kam jam toks tetis, o tau toks vyras….isvaziuok i kita miesta, remkis savo tevu palasikymu, ir atrask laiko svajonems apie tikra meile, tikra gyvenima, pazvelk kitomis akimis i save ir SAVO sunu
Autore,skaitau ir sirdi griebia,pati laukiu,kada sutiksiu savajai “princa””,nes noriu jau vaikiuko,seimos ir t.t.Bet taip baisu yra neprasauti,kaip kad prasovete jus,vyro atzvilgiu..bet bent jau vaikuti turite,kuris jums yra gyenimo varikliukas…islikite stipri….
o kiek laiko -vaikiukas?galetu vaikeli pasiimti i savo namus ,kelioms valandoms,ir taip jus galetumet isvengti su juo bendravimo.bent jau tol,kol tas kiaule supras kaip elgiasi,aisku,jeigu supras.sukaupkit visas jegas ir ….spirkit jus ji kuo toliaunesvaistykit savo gyvenimo
autore sakai kad cia niekniekiai, va as jau irgi skiriuosi, nes nusibodo kai pastoviai nera namie, kad kaip ir sakai tik zmona viska turi daryt, as per pusantru metu nekarto ryte ilgiau nepamiegojau, ir siaip visada svarbesne buvo kitu nuomone nei mano, na galiausiai truko kantrybe ir pasakiau iseik…daug kas manes nepalaiko ir sako kad tooooki auksini vyra palikau…tegul…
pasakysiu tiesiai sviesiai: durna kad su tokiu vyru prasidejai, pati sau rupesciu prisidarei.
va tai ir yra sunkiausia, noreciau grusti ji pro duris, nebematyti, nebegirdeti, po truputi atsigauti, atrasti vel gyvenimo dziaugsma, bet kai matau vaiko dziaugsmo bunant su teciu, kaip jie dviese turi mazus ritualus, zaidzia, kuria savo rysi…Bet jei aukosiuosi del vaiko, kad jis kurtu rysi su teciu, galiu prarasti savaji rysi….O taip norisi vaikui geriausio, jeinjau nera tos seimos, kad bent visi graziai bendrautumete, sutartume…Juk labiausiai kencia mazuliukas…
Autore, jus mylite ne sita zmogu, kuris yra dabar, o ta, kuris buvo anksciau. Turite suprasti, kad to jau niekada nebebus. Jus sakote, kad vardan vaiko su juo bunate. Nejaugi jus tikrai isivaizduojat, kad tai, kas yra dabar teiks vaikui dziaugsma ir rodys tinkama pavyzdi? Dabar jusu vaikas galbut nesupranta to, bet kuo greiciau viska baigsit, tuo greiciau viskas praeis ir tuo geriau bus tiek jums, tiek jusu vaikui. Linkiu atsibusti!!!!
Aš buvau tokioje pat situacijoje. Kiek naktų praverkta. Beje, laukiausi tuo metu, galvojau mirsiu iš širdgėlos. Bet vieną rytą atsikėliau ir kažkaip pirma mintis į galvą atėjo “Gal aš durna ?” Nuo tos minutės dingo visi jausmai. Jau buvo giliai giliai p****i . Negalvojau apie jį, nė karto nepaskambinau (prieš tai skambinėdavau pastoviai , o jis žemindavo ). Tą vakarą jis paskambino pirmą kart, dar bandė žemint, sakau “Atstok, neįdomu” , numetu ragelį, jis vėl skambina .. Kol pradėjo verkt, atsiprašinėt ir t.t. O man buvo taip gera viduj. Dabar pasisuko taip, kad noriu skirtis, o jis ne. Taip ir kankinuosi.
Taip, kad patariu eiti visur, nesėdėt namie, negalvot, gyvent sau. Jūs nežinot, gal kol kankinatės dėl kažkokio šiukšlės, kažkur laukia TAS žmogus, kuris gerbs, mylės ir įvertins jus.
Zinote, kad kai viskas yra gerai, jokiu dideliu sunkumu ar kriziu nera, tai sunku pasakyti kaip tas zmogus elgsis butent toki momenta. Budavo menki pykciai tarp musu, bet visada susitaikymo iniciatore budavau as. O jis nuo pat pradziu konfliktus spresdavo butent taip – iskart lekia pro duris ir atjungia telefonus…Bet kadangi as budavau issimiegojusi, rami, nepervargusi nuo bemiegiu naktu supuojant vaika ar nuo nestumo, gimdymo ir pan., tai labai kantriai rasydavau grazias zinutes, bandydavau susisiekti, paaiskinti kad jis ne taip kazka tai suprato, mokydavau, kad viska spresti reikia snekant, graziuoju, o ne taip…O vaikui gimus tiesiog apleidau sia pareiga, nes man reikejo pagalbos.
Manau, beda yra tame, kad jis labai klauso kitu, jam labai svarbi mamos nuomone, jo draugu…Jei draugai prie alaus bokalo pasakys, kad mesk tu ja, nes ji tau netinka, jis ir gali taip padaryti…Gal tiesiog dar nesubrendo…
Man 33, o jam 31.
Prisijunkite, kad galėtumėte atsakyti.
