Sveikos, žodžiu noriu pasipasakot ir išgirst jūsų nuomonių.

Buvau pasimatyme, prieš tai su tuo žmogum bendravom laiškais, telefonu. Jis jau brandus vyras, ne piemuo. Tai gi, pakviečia mane susitikti, tipo valandai. Nu, galvoju gerai… Sakau jam, kad gal netoli mano namų susitinkam. Jis nenori, tai nusileidau ir susitikom ten, kur jis nori. Atseit susitiksim prie arbatinės. Na, jis rašo, jog jau viduj sėdi, laukia. Aš jam sakau, kad tuoj būsiu. Ir galvoju, tai negi sunku palaukti merginos prie kavinės… Aš vėlavau tik 5 min. Na, ateinu randu poną sėdintį ir kalbantį telefonu, jis nenustoja kalbėt, parodo man ranka sėstis. Aš kažkaip pasijutau nejaukiai, nes jis kalbėjo tel. apie 15 min. Sėdžiu, varnas šaudau, bet žiūriu prie manęs arbatos puodelis padėtas, na galvoju, užsakė man matyt, bet žinoma neliečiu. Baigė kalbėt ponas ir kaip niekur nieko – man tai nenormalu… Jei jau būtinai svarbu kalbėti, tai bent atsiprašyk ir viskas. Man tai tiesiog nemandagu. Aš jam ir sakau su sarkazmu: taip visada darai? O jis kad įsižeidė, atseit čia man svarbu… matau, kad jau putos drimba , tai sakau tiek jau to. Jis griebia puodelį šalia manęs ir sako: oi, čia mano……. aš galvoju, ups… Ateina padavėja, tada aš užsisakiau arbatos, žinoma patį mažiausią puodelį, nes jau kažkaip man ir aišku su kuo reikalą turiu. Vėliau bekalbant paklausiau, kokioje srityje dirba, tai vėl jam nepatiko, atseit: kodėl turiu sakyt. Tai ar čia mano netaktas, ar kaip? Man tai normalus klausimas, aš juk neprašau tikslių pareigų ar darbovietės adreso. Na, žodžiu… Paskui jau jis akcentavo dvasines vertybes, pareiškė, kad aš valdinga esu ir nepastovi. O tai jis suprato iš to, kad aš pasakiau, jog jei darbas neteikia perspektyvų, aš ieškau kito varianto, nes noriu tobulėti, o ne merdėti. Tai pasakė, kad aš feministė. Žodžiu, po tos valandos atsisveikinom, jis lėkė nuo manęs kaip kulka, o aš tik atsidusau ir mintyse palinkėjau sėkmės.

Tai kaip jums atrodo, ar aš susireikšminusi poniutė, ar vyriokas ne kažką?