Sveikos, mielosios.

Pagaliau sulaukėm šaltuko ir sniego, o kas gali būt nuostabiau, nei gulėt apsikabinus savo mylimąjį, jaust plakant jo širdutę ir stebėt, kaip pasakiškai sninga. Deja, kol kas galiu apsikabinti tik pagalvę ir laukti jo grįžtant iš svečios šalies. Dar 3 mėnesiai… Tiesa, išvažiavo tik po švenčių, tad neleidžiu sau per daug liūdėti, “taupau” liūdesį vėlesniam laikui. Bet vis dėlto, graužia mane mažytis nerimas (o gal nuojauta?). Nuo ko viskas prasidėjo? Jau nuo antros savaitės jo buvimo ten. Įsikūrė gražiam namuke su draugu, visai nepažįstama savo metų mergina ir nepažįstama porele. Laisvą laiką dažniausiai visi leidžia svetainėje: kas prie televizoriaus, kas prie kompiuterio, kas prie stalo futbolo. O mergina, kuri gyvena su manuoju, vis nepamiršta praeidama pakraipyt užpakaliuko ar pasitvarkyt plaukus (na ir kodėl jis man iš viso tai pasakė…..). Žinoma, visiškai pasitikiu (ar pasitikėjau…) savo vaikinu ir manęs visiškai nejaudino šitos nesąmonės. Bet kuo toliau, tuo labiau jiedu bendrauja. Aišku, suprantu, kad vienam name gyvenant kitaip ir neįmanoma, bet žudo jau pasakymai “Vargšelė serga, eisiu į vaistinę tuoj”, “Šiandien gaminomės kartu valgyt, smagu buvo” ir panašiai. Aišku, draugiška viskas atrodo, bet taip flirtuot su žmogum, kuris kuria bendrą gyvenimą su kita mergina, o ir pačiai turint vaikiną, manau, nėra labai nekalta.

Prašau merginos, atverkit akis man. Priimsiu kritiką, pms’inių bobų priekaištavimus ir patarimus, kadangi turbūt žiūriu į visa tai pro rožinius akinius…

Ačiū! Pakelkit.