As dabar esu tavo vaikino vietoje, o mano suzadetins tavojoje. Ka as galiu pasakyti, mums taip yra gerai, nes abu suprantame, kad tai amzinai nesites ir as ariu del musu abieju geroves, kad uzsitikrintumem sviesia ateiti. Jei meile tikra ir jausmai tikri, tai tokie laikini dalykai nesutrugdys jausmams.

Man ir tas pats, išeinu 7 iš namų, grįžtu 8 vakare, o dar noris pasportuot kažkada… Žodžiu valanfų paroj trūksta kaip reikalas, bet kažkaip pykčių su vaikinu tai nesukelia, kiek pajėgiam nakty atsigriebiam…

Aš buvau tokioj situacijoj prieš metus, net ir daiktus susikroviau ir išėjau. Po to apmąsčiau viską ir grįžau. Jis taip pat apmąstė ir padarė išvadas. Namie prie kompo beveik nebesėdi. Bet žinot ką? Praėjo metai laiko ir aš matau, kad jis tik nelaimingesnis ir nelaimingesnis darosi, nes jam trūksta to darbo, tobulėjimo ir t.t. o aš savanaudė jį nuo to atitraukiau jei dabar būtų įmanoma, leisčiau jam daryti tai kas jam miela, įdomu ir tai ko jis nori. Tik pasitarčiau, kad pvz. savaitgalius skirtų man, ar bet kurią vieną dieną. Tikrai geriau, negu, kad vėliau matyti savo žmogų nepatenkintą savim, nes stovi vietoje..

Maniškiui nuovargis tęsiasi jau 1,5metų. Manau tęsis ir dar ilgiau.

Beje, kai maniškis dieną naktį sėdėjo prie kompo, dirbo ir t.t., turėjo daugiau jėgų, nei, kad dabar tik dirbdamas 9-17val..

Ir man atrodo, kad nebetraukiu, kad viskas negerai ir pan. Dėl to ir sakau, sutarkite, kiek pagal jus, jums reikia jo dėmesio. Tą dieną ar vakarą praleiskite kažkur kitur, tegu atitrūksta nuo tų darbų, naujoj erdvėj pabūna.

Buvo man minčių ir iš vis skirtis, nes tikrai tikiu, kad yra vyrų kurie sugeba viską suderinti, bet nu..nesinori mesti mylimo žmogaus, nes trūksta dėmesio. Gal tik toks etapas, gal pasikeis, gal gal gal..

Gal nelabai aiškiai parašiau.

Kai pradėjome draugauti visas dėmesys buvo man. Tada, po kurio laiko, jo mažėjo, mažėjo iki ribos, kai jaučiausi jam visiškai nebeįdomi, netraukianti ir t.t., jis sulindęs į savo tuos visus reikalus, o aš tokia šiaip sau aplink tryniausi, nes kartu gyvenome. Pradėjau reikalauti dėmesio, pykau, aiškinausi ir t.t. Galų gale išsikrausčiau. Po kurio laiko grįžau nusiraminusi. Jis per tą laiką taip pat apmąstė, kad esame svarbūs vienas kitam. Ir jis pradėjo skirti daugiau savo laiko man, daugiau dėmesio ir pan. Ko pasekoj nukentėjo jo pomėgiai ,darbas ir pan. Buvau laiminga kurį laiką. Bet, po kurio laiko, kai jis vis būdavo šalia, mačiau, kad jis pradeda depresuoti, liūdi ir pan. Santykiai kaip ir geri, bet jis pastoviai be jėgų ir pan., nes nebeturi to stimulo gyventi, pomėgių ir pan.

Dabar jei grįščiau į tas dienas, būčiau išsiprašiusi savaitgalių ir sėdėčiau laiminga. O dabar turiu jį visada šalia, bet nelaimingą.

Ką norėjau jums pasakyti, kad nebandykite jo visiškai nuo to “nuimti”, nes nebūsite laiminga, nes nebus laimingas jis. Pasikalbėkite dėl kažkokių akimirkų, kurių jums trūksta ir kad jeigu jų nebus, jūs būsite nelaiminga. Manau, jei meilė yra, jis tikrai sugebės laisvesnę minutę skirti jums, nes žinos, kad jums to reikia.

O jei ne, nemanau, kad verta būti su tokiu žmogum. Pamėginkit įsivaizduoti visą gyvenimą tokį. Košmaras gi..Aš tiek nervų išsigadinau, tiek sveikatos..tfu tfu, duotų man kas atgal tas dienas

Nusiramink vaikinas stengiasi del jusu ateities. Dar tik pusmeti jis sitaip dirba tad dar neipratai. Maniskis keli metai nuo ryto iki nakties aria,bet as zinau jog jis nori gyvenime turet daugiau. Tad palaikau.

ir man taip buvo. geriausia ką gali padaryti, jei tau šie santykiai svarbūs – užpildyti savo laiką naudinga veikla ir tuo pačiu pasakyti vaikinui, kad tavęs tokia situacija netenkina. raskite išeitį – galbūt bent sekmadienį galėtumėt praleisti kartu, o savaitės dienomis išvis nesimatyti arba jei gyvenat kartu – tik nugarom pasitrinti ir labiau paignoruoti vienas kitą ir leisti sulįsti į darbus. ir pakalbėk su juo atvirai. pasakyk, kad supranti, kad jam svarbu įsitvirtinti darbe ir pasiekti “aukšutmų”, tačiau norėtum, kad jis suprastų, kad tau jo trūksta (ir tada pasiūlyk apie sekmadienį – arba dar geriau – dvi valandas sekmadienį, kai būtumėt tik jūs du ir jokių pašalinių veiklų). suderinkit jo užimtumą su savuoju – užsiimk pati ir abu būdami tokie “užsiėmę” raskit laiko pabūti kartu bent kartą per savaitę. juk kai jis baigs studijas, liks tik darbas ir tada galėsite daugiau vienas kitam dėmesio skirti.

aš asmeniškai išsiskyriau. Dabar esu milijoną kartų laimingesnė. Blogiausia yra būti su žmogumi ir jaustis vienišam. O būti vienam yra labai smagu – ypač, kai turi ką veikti ir turi nuostabių žmonių aplink

be to – vyrams darbas visada yra svarbiau už santykius. žiauri, bet tiesa. laimingas vyras yra tas, kuris gali save realizuoti darbe ir kuriam gerai klostosi karjera. o laiminga moteris yra ta, kuri turi laimingus santykius. pamėginkite suprasti vienas kitą ir atrasti harmoningą išeitį sėkmės!