Turiu vyra,šeima ir pn. Bet jaučiuosi laaabai vieniša. Nes neturiu nei su kuo pasikalbėti,nei kur išeiti… gyvename vilniaus rajone, bet iki “rajono” 1km. O tą supratau prieš kelias,dienas. Na žinojau ir ankščiau bet negalvojau kad taip prastai.. buvo graži diena, kalbinau vyra pasiimti dviratuka ir važiuoti su dukryte pasivažinėti. Jis atsisakė,nes gerkle skaudejo. Pradejau rasyti draugems, nei viena neapsireiske. Vyras sergantis pasake kad vaziuos pas drauga. Buvo labai liūdnas vaizas kai vyras išeidinėjo o jaučiaus tokia vieniša. Pradėjau verkt kai išėjo. Atsisukau į dukrytę ji pradėjo šypsotis ,apkabino mane. Tada pasijaučiau geriau. Mano gyvenimo varikliukas… Jeigu blogai jaučiuosi visada vaika supdama dainuoju,kaip mamyte myli,kaip mamytei tu reikalinga,kaip mamyte gyvena dėl taves. Iškarto geriau pasidaro,kai žinai kad bent jau tokiai mažai būtybei tavęs kaip oro reikia. Tai va,mano laimė mano kūdikis.)

stengiuosi pagalvoti, kad kitiems yra daug blogiau, perzvelgiu, kas nutiko ur yra gera…jei viskas suknista tai pagalvoju nors tiek, kad dziaugtis galiu ir tuo, kad turiu kojas rankas, esu sveika ir pan…bet siuo metu pasakysiu atvirai nepadeda

na taip.. galima gyventi dėl vaikų, bet kai ir vaikai nebepadeda? kai viskas vienodai … gražu, pavasaris, skudurai.. viskas beprasmiška.. ir tie patys vaikia.. kiek jau čia yra.. išeina į savo gyvenimą ir viskas.. ką tada daryt su savo gyvenimu? ?