Aš tik pasijuokt dabar atėjau, jūs kalbėkit toliau.

Kartą kai mano draugą paliko pana, tai nusipirkom kiaušinių, nuvarėm ir apmėtėm jos namą. Po to, kitą kart vėl panaši situacija, buvo koncertas mokykloje, ir galvojom apmėtysime klasiokės tėvo mašiną. Žiūrim mašina stovi, viskas ok., Apmėtėm nerealiai, nueinam į mokyklą, pasirodo klasiokės šnd nėra, kaip ir jos tėvų… įdomu, kieno buvo mašina

Iš paauglystės linksmesnių variantų… Aišku, mes draugavome tik telefonu, bet turbūt prisiminsiu visą gyvenima du jo išminties perlus:

1. Rašė, kad dėl manęs žudosi. Tikrąja ta žodžio prasme pasakojo, jog prapjovus venas fontanai trykšta. sumąsčiau jį tokiu atveju patikrinti, paprašiau draugės, kad jam parašytų su klausimu, ką jis veikia. Toliau sekė toks dialogas:

Draugė: Ką veiki?

Jis: Ai, trūliku važiuoju, ką tu?

Draugė: Bet X (mano vardas) sakei, jog žudaisi).

Jis: Tai taip, bet prapjovus venas noriu namie mirt. Negi dabar sustabdysiu kraujavimą.

Draugė: Tai išlipk iš troleibuso, kokį trauklapį užsidėk.

Jis: Velniop, X manęs vistiek nemyli.

2. Iš to skausmo, kad mūsų telefoninė draugystė eina šuniui ant uodegos, jis susirado kitą. Kurį laiką jį ignoravau, tačiau jis vistiek parašydavo norėdamas pasipasakot, kaip puikiai klojasi jų meilės reikaliukai. Galiausiai ir jų meilė nenusisekė, tai vieną naktį gavau sms su jos numeriu ir prierašu: “platinkit jos numerį kam tik norit. Tai skausmo numeris, ate.”

Ot, va tokios paauglystės dramos

Ai ten mano pažįstama, niekaip nekeršijo irgi.

niekaip nekersijau, juk kai suo pradeda ant taves loti, neatsiklaupi keturiom ir nepradedi atgal ant jo loti )

sedi sedi, bet vis tiek varo dviem frontais su dar kazkokia…

Up! Reikia dar istorijų

Forumo tema perkelta iš “N-18”

Dėl to, kad instagrame ‘laikinti’ panų papus ir šiknas jam buvo svarbiau, nei laiminga ir galinti ramiai jaustis jo mergina . Ankstesni mano santykiai žlugo dėl nuolatinių išdavysčių, todėl buvo sunku prisileisti naują žmogų. Jis viską žinojo, net matė kaip man sunku pasitikėti, kaip pergyvenau dėl visko, bet instagramas sudėliojo prioritetus, kad ir kaip tai būtų kvaila.. palikau parašiusi viena vienintelė žinutę ‘net jei tu ir esi tūkstantį kartų teisus, kokia iš to prasmė, jei tavo moteris verkia’.

Dėl per didelio pavydo.

del to, kad buvo per saldu

Visų pirma, tai ne meilė buvo. Draugauti pradėjom kai buvau.. berods 15 metų(?), draugystė tęsėsi net(!) ~2 metus. O žlugo, nes jis pasirodė koks debilas yra. Man geriant ką nors mašinoj, piktybiškai spaudinėdavo stabdžius, kad apsipilčiau. Kažkada sumanė šiukšles išmest vidury aikštutės, o kai liepiau susirinkt, tai ojėzau kokią sceną iškėlė, vos ne apsiverkęs šiukšlytes rinko. Vieną kartą sugalvojo oriniu ar kokiu tai šautuvu į kačiuką pataikyt (čia tokia pramoga, atseit). Neturėjo nei rimtesnio pomėgio, nei užsiėmimo, apart pagėreliojimų su draugeliais. Supykęs mėgdavo išsiliet lekiant kokiu 180km/h, vieną kart iš griovio paskambino, paprašyt pagalbos Taiiii pamačius tiek visgi susivokiau, kad “ačiū, nereikia”. Nors iš pradžių visai nieko atrodė, ir gėles kasdien nešdavo, ir po darbo vidury nakties 100km važiuodavo energetinio prisigėręs, kad mane pamatytų. Po skyrybų ilgai verkė ir sielojos berniokas.