Rasau i senaja savo tema. del visa ko palieku ir sena istorija, bet galite neskaityti. nors situacija nera pasikeitusi per tiek laiko..

Pastebejau, kad lengviau pasidaro perskaicius, kaip kitiems yra pavyke is to issikapstyti.

Taigi, pasidžiaukite tikiu, kad daugeliui zmoniu padetu zinojimas, kad tai nera visam gyvenimui..

_______________

Taigi, tokia situacija.

Esu 25 metu. Netekejusi (turiu drauga, 2 m.), be vaiku. Gyvenu su tevais. Esu baigusi bakalaura, populiaria specialybe. Gal viskas nuo cia ir prasidejo, pamenu, kaip atsiemusi diploma tiesiog sedau i masina, ir vaziavau vos matydama per asaras, bet kur, tiesiog tiesiai autostrada, kol supratau, kad arba reikia dabar suktis, arba taip jau teks vaziuot iki vilniaus .. Kazkodel buvo liudna. Dar paskui bandziau stot i magistra, lankiau saziningai, viena semestra, kol viena diena sugalvojau, kad ta spec. ne man, nes nesugalvojau baigiamojo darbo temos. O ir ieskotis darbo reikejo, kaip man tada atrode, neimanoma ten mokantis, ir meciau. Tuomet prasidejo ilgos bemieges naktys, apatiskos dienos, visos vienodos, pilkos.. Nebuvo darbo, nebebuvo mokslu, klaikiai prie zemes trauke ir nekilo rankos niekam. Ir blogiausia, kad si savijauta uzsitesusi iki siol.

negaliu surasti tos KAZKOKIOS KITOS veiklos. Net nekalbu apie kita darba, tiesiog kasdienej buity, veikloj, nesugebu atlikti net to, kas privaloma, susitvarkyti namus, kokius reikalus istaigose ir pan.. vis atidelioju. Vis neturiu upo, siandien skauda galva, vakar blogai miegojau.. Ryt gal geriau jausiuos.. Bet nesijauciu. Ryt zliumbiu del mamos, del brolio, del tecio, dar kito giminaicio.. (ne del to, kad su jais nesutarciau, del to, kad gaila, jog vienam nesiseka, kitas nesupranta, kaip blogai elgiasi, trecia kankina pastovios ligos.. o padeti negaliu niekuo).

Niekas nestebina, niekuo nebemoku dziaugtis.

Zodziu, nezinau , kaip man islipti is viso sito. Zinau ir kasdien gailiuosi del daugybes klaidu ,kuriu kazkada pridariau – nesimokiau taip gerai, kaip reikejo, nesidomejau daugiau, nei reikejo, laisvalaiki leidau belekaip, stojau ne ten, kur reikejo, patingejau, kai nieku gyvu nereikejo sito sau leisti..

Blogiausia, suprastejo atmintis. Atrodo nieko nebesugebu ir nieko nebemoku. Nutruko visi rysiai su buvusiais draugais/bendramoksliais. man net per sunku bendrauti su zmonem tais, kuriuos dar turiu salia, sunku susikaupti, sunku klausyti, niekas nedomina, nuobodzios temos.. Paskutiniu metu pastebejau, kad as apskritai net nebeziuriu i zmones, su kuriais kalbuosi. Buna pakeliu galva, ir pati nustembu. Pasidariau pikta, priekabi.Taip, geda, negrazu, cia stengiuos susiimt.