Depresija ir vaikinas
Ši tema perkelta iš senojo forumo archyvo. Datos ir slapyvardžiai palikti kaip buvo.
Ką manote apie tokią situaciją:
Aš sergu depresija. Man sunku tvarkytis su kasdieniais reikalais, dažnai net atsikelti iš lovos, pavalgyti. Tuo labiau, pastaraisiais mėnesiais viena po kitos puola įvairios problemos: prasta finansinė padėtis, nesėkmingos darbo paieškos, nepalaikomi santykiai su šeima ir pan.
Turiu vaikiną, jau du metus. Jo netenkina tai, kad esu depresyvi, tačiau jis nenori aktyviai man padėti. Jis tiesiog laukia, kol man pasidarys geriau, kol pasveiksiu nuo depresijos ir būsiu tokia pat faina, kaip anksčiau. Tačiau mane gąsdina tai, jog jei aš išsikapanosiu pati, savo jėgom (kas anksčiau ar vėliau, manau, tikrai įvyks), o jis tuo metu tik pasyviai sulauks “geresnių laikų”, aš rezultate jausiu nuoskaudą, nusivilsiu, man nebereikės jo kaip vaikino…
Laukiu mandagių pasisakymų ir konstruktyvios kritikos. Taip pat gal yra narių, kurios turi patirties derinant vaikiną ir depresiją?
Parašyk man į privatą..
turbūt nėra lengva prisiderinti prie depresija sergančio,nuolat niūraus, be nuotaikos žmogaus. jūs ir pati turit stengtis, vien vaistai nepadės. O vaikinas gal nežino kaip elgtis, vertėtų jį nusivest į kons-ją.
Vaikiną jau vedžiausi į konsultaciją. Per pusantros valandos periodą sudarėm psichiatrei labai darnios poros įspūdį. Vaikinas sakė, jog iš tikrųjų viskas gerai, jis nesijaučia santykiuose prastai. Neturėjo ką psichiatrei pasakyti, nes jam kaip ir viskas gerai, tik kartais sunku. Vaikinui konsultacija buvo naudinga ta prasme, kad jis suprato, jog aš neišsigalvoju ir kad viskas yra pagydoma. Tačiau štai praėjo beveik mėnesis ir vėl išlindo giluminiai nesutarimai, abipusis nepasitenkinimas…
na, jam turbūt irgi nelengva. jūs reikalaujat nuolat dėmesio , o jis irgi jo nori. Reiktų gal su juo pasikalbėt.
Prisijunkite, kad galėtumėte atsakyti.
