Depresija, savižudybė, narcisizmas
Pastovios mintys apie savižudybę. Neturiu sveikų santykių su artimaisiais, niekam nerūpi mano egzistencija šiam pasaulyje. Kiek buvo noro anksčiau siekti mokslų, dirbti, bet visa tai tapo beprasmiška. Viskas aplinkui dirbtina ir niekas niekam nerūpi apart savo egoizmo.
Autoriaus žinutė.
Aš užaugau narcizų šeimoje ir visiškai su jais nutraukiau bendravimą, bet viduje tuštuma ir nėra prasmės dėl ko gyventi, keltis ryte, stengtis.
Eik pas psichoterapeutą ar bent pasiskaityt siūlau psichologinės literatūros. Tikrai padės išeit iš to. Pati augau su narcize sese, tai panašiai jaučiausi, kol neužkabino psichologiniai dalykai, kokios traumos iš to seka, kaip apsireiškia ir kaip išeit iš to.
Aš suprantu, man didžiausia problema, kad bet kokiu atveju nebus santykių su artimais žmonėm. Neužpildys vidinės tuštumos knygos ir psichoterapijos. Tiesiog žudantis pavydas, kai matai kitas šeimas kartu vaikštančias.
Psichoterapija ir nėra kažkoks užpildas – tai tik parodys, kaip iš tos tuštumos išeit ir suprast, kas su mūsų pojūčiais vyksta, kodėl ir kelią sprendimo link. Dažnai ir pačių požiūris būna neteisingas ir emocijom remtas, ne žiniom. Net Meilutytei padėjo iš dugno psichoterapija atsikelt ir save susirinkt, nėra tai tik sapaliojimai psichiatrija ir psichoterapija. Jei kiti gali būt laimingi, tai ir tu gali su trupučiu pagalbos. Šeimos nepakeis, kad būtų pagal tavo norsu, bet padės susitvarkyt gyvenimą be to – labai mažai tobulų šeimų, nesvarbu, kad kažkur kartu vaikšto, nežinai, kas ten be tėvo, be motinos augę, kas mužtas ir kas norėtų prasmegt skradžiai žemę, nors eina ir šypsosi.
Tai psichoterapija gal pakeistų jūsų mąstymą.nes jokia šeima nėra ideali, visur būna nesutarimų, čia jūs kažkodėl idealizuojat tiek kad iki depresijos. Plius negalime pakeisti savo tėvų bet suaugęs žmogus sukuria savo šeimą už kurią yra atsakingas
Dėl 10-o punkto. Aš kaip tik sakyčiau „dairykis atgal“. Tai kaip užaugai, kas buvo tavo gyvenime gero ar blogo – daro įtaką tam, kas esi dabar. Todėl analizuojant praeitį yra lengviau suprasti dabartį bei planuoti ateitį. Paprastas pavyzdys, pati augau smurtaujančioj šeimoj, kur psichologinis ir fizinis smurtas buvo (ir yra) norma. Paauglystėj aišku kad buvo sunku, nesupratau, kad mano šeima nėra normali. Juk vaikui „normalu“ tai, ką matai kasdien, savo šeimoj. Studijų metais bandžiau žudytis, nes nebemačiau šviesos, atrodė, kad nieko pakeist neįmanoma.
Esu dėkinga savo draugui, kuris padėjo pamatyt prasmę, kad ir kokią mažą. Jis pažadėjo, kad niekada manęs nepaliks ir kad visada bus šalia – smso ar skambučio atstumu. Tam kartui to užteko, kad pradėčiau kapstytis iš duobės. Pabaigčiau mokslus, susirasčiau darbą, išsikraustyčiau iš tėvų namų ir kuo toliau, tuo labiau mažinčiau bendravimą. Tai nebuvo lengva. 20 metų kasdienio fizinio ir psichologinio smurto tikrai buvo įtikinę, kad esu nieko verta ir nieko be savo tėvų negaliu pasiekt, todėl negaliu išsikraustyt, negaliu turėt svajonių (nes jos visos kvailos) ir t. t. Bet užteko vieno tikro draugo palaikymo ir tai padėjo man atsistot ant kojų. Jau 10 metų nebegyvnu tėvų namuose ir tai yra geriausi mano gyvenimo metai. Be galo džiaugiuosi, kad turiu tokį draugą ir esu jam skolinga gyvenimą. Šiandien žiūrint atgal suprantu, kodėl man tada buvo taip sunku ir nebuvo išeities – buvau išmokinta, kad esu kvaila ir pati negaliu nieko padaryti, būtent todėl smurtinėse situacijose aukoms yra taip sunku pabėgti nuo smurtautojo. Tai manau ir autoriaus atveju reik žiūrėt atgal, analizuot, kas ir kodėl įvyko, kodėl šiandien esi čia ir keist tai, kad nepadeda, o sunkina gyvenimą. Kasdien gali būti sunku. Bet mažais žingsniais einant į priekį po 6 mėnesių gali nebepažinti savo gyvenimo 🙂
Prisijunkite, kad galėtumėte atsakyti.
