Verkiau tik suzinojus, nes iskart buvo aiskus likimas su kaulu veziu…

Svarbiausia nepaluzkit, jus mamai reikalinga stipri ir su didziausiu palaikymu! Viskas bus gerai

Kai suzinojau kad mamai vezys verkiau visa diena su niekuo nekalbejau ir pykau ant visu po to supratau kad nieko nebus reikia buti salia mamos ir ja palaikyti ir po puses metu pasveiko dabar mama laiminga ir as laiminga bukit stipri ir labai palaikykite mama

Negalejau patiket kad musu seimai visa tai nutiko. Buvau isvaziavus studijuot i Italija ir nezinojau padeties ritmumo. Tik gryzus i Lietuva suzinojau, kad 4 stadija. Kasdien po milijarda kartu kartojau, kad myliu. Autore, parasyk jei nori

Suregavau saltai. Nes susiduriu su tuo kasdien. O su tokia liga kovojant reik salto ir blaivaus proto. tad pirmas zingsnis buvo ne panika, o padeties isiaiskinimas, konsultacijos ir ziurejimas i perspektyvas.

Kai tik sužinojau, verkiau. Paskui susitaikiau, daugiau nei pusę metų nuolatinis lankymasis ligoninėje, bet dabar liga jau sustabdyta svarbiausia palaikyti artimą žmogų.

Ilgą laiką buvo tuo patikėti, tikrąja to žodžio prasme žemė slydo iš po kojų, bet laikui bėgant įvyko susitaikymas. Netgi baigiamąjį darbą panašia tema ir tokia potemė buvo, tai interviu dalyvavę žmonės visi susidūrė su tais pačiais neigiamais jausmais: pykčiu, neigimu, ašaromis, vėliau baime. Svarbiausia tokioje situacijoje nepalikti žmogaus vieno, pabūti su juo, kad ir tyloje, nes šiuo atveju guosti galima, bet tai nepadės įveikti ligos. Žmogus arba priima ligą ir susitaiko su tuo arba viską neigia ir priešinasi viskam, tačiau susitaikius viskas vyksta daug lengviau, galima ir toliau gyventi savo įprastą gyvenimą su tam tikrais pokyčiais dėl ligos. Bet tam reikia daug valios ir kantrybės, stiprybės Jums

Kaip reagavau, kai suzinojau, kad mociutei diagnozuotas 4tos stadijos plauciu vezys ir liko gyventi maziau nei menuo? Galvojau isprotesiu. Pamenu turejau antra puse, susirasinejome, mama atejusi pasake, kad mociutei vezys, tai taip dvi dienas ir nebesugebejau nieko jam atrasyti. Rase, skambino per visus galus, o as tik sugebejau atrasyti – netrukdyk, man blogai, nieko nenoriu. Ji man kaip antra mama, net dabar prisiminus mano reakcija asaros berasant rieda. Bet laikiausi, kadangi ji turi du anukus, mane ir mano pusbroli, tai mes kone kasdien lekdavom pas ja i kita Kauno gala po pamoku ir padedavom jai tiek moraliskai, tiek fiziskai, o kasdien pas ja dar budavo jos dvi dukros, mano mama ir mano kriksto mama, padedavo taip pat. Stengemes visi laikytis isvien. Taciau (gerasis taciau) Buvo pasakyta, kad ji turbut nebesulauks Kaledu (iki Kaledu buvo like ne daugiau nei menuo), bet atlaikius visas chemoterapijas, visus gydymus, visas blogas savijautas, plauku ir nagu kritimus ji ISGYVENO. Dabar jau apie 10 metu kaip isgyjusi, laiminga, ziuri kitaip i gyvenima. Labai jaunatviska, viska laksto, daro, i keliones varineja, i grozio salonus laksto. Zodziu, atgavo kvapa mociutyte. Visi esam labai laimingi, kad tai istverem ir tai dar labiau sustiprino tarpusavo rysi. Buvo laidoje “Kvieskite daktara” net Pasipasakojo, kaip buvo sunku, kaip padejome mes jai, rupinomes. Aciu Dievui, jeigu toks yra, kad padejo istverti tiek jai, tiek mums si sunku ir nelaiminga perioda. Sekmes ir sveikatos linkiu Jums ir Jusu mamai, ir stipriai apkabinu.

skaitau daugumos istorijas ir tikrai dziaugiuosi uz jus.. Deja bet mums nepasiseke ir mama pralaimejo kova su veziu,o kovojo netgi 8metus,iki paskutinio galvojau ,kad pasveiks,bet deja… o kas labiausiai apmaudu tai kad mylejo mane beproto ir gyveno tik del manes,susirgo budama jauna mire taip pat ir galima sakyt nieko gyvenime nemate apart ligoniniu ir keturiu kambario sienu,sunku buvo labai ,net ir dabar (praejo pusantru metu) mama buvo mano geriausia drauge ,manau ne pas visas tokie santykiai su mamom kaip buvo pas mus, visi sake laikas gydo,nebus taip skaudu,bet zinot nei velnio… taip pat jos ilgiuosi ,netgi iki siol neesu issitrynus jos telefono numerio ,nes negaliu patiketi kad jos nebera..galbut ramina tik viena mintis ,kad jai TEN yra lengviau,nebera tu skausmu ir panasiai ,bet labai jos ilgiuosi ir labai truksta… o uz nariu mamas,mociutes kurios pasveiko tikrai nuosirdziai dziaugiuosi)

Eh, dziugu uz tuos, kurie pasveiki arba dar laikosi.. Gaila mano artimam zmogeliukui nepavyko nugaleti sios ligos. Stiprybes. Bus tikrai nelengva…

Kaip norieciau,kad viena ryta visi sergantis atsibustu sveiki…

Mano serga ne mama, o labai artimas seimos kitas zmogus… ir liga ne su piktybinem lastelem, o sarciai augantis auglys smegenyse… jau 3 metai kaip paskelbta diagnoze… metus gyde… metus buvo kaip sveika ir jau tikejomes, kad viskas gerai bus, kol ana rugpjuti vel viskas atsinaujino ir darinys tas pradejo toliau ir dar greiciau augti… savo akimis kas karta kai griztu namo matau, kaip is leto zmogus virsta seseliu…. per puse metu atsisedo i vezimeli…nevaldo koju, ir kitu galuniu… pamazu atima kalba…. zinokit, neapsakomas skausmas drasko man ir visai musu seimai sirdis… gyvenam kosmare nuo to nelemto rugpjucio ir nezinau kaip susitaikyt… vos pagalvoju apsiverkiu… vaikstau su didziuliu akmeniu krutinej visada… ne duok dieve pradedu galvot apie ja pries uzmiegant… tai visa pagalve buna slapia… o naktis palieka bemiego…

Bukit su savo mama, nera daugiau kito geresnio dalyko kaip tiesiog buti su ja ir kalbetis.. labai jums linkiu, kad viskas eitusi tik i gera

…bukit jai gera…atleiskit visus nuoskaudus,suteikit kuo daugiau dziaugsmo.palaikykit ja visame kame…suteikit kuo daugiau graziu akimirku…cia tokia diagnoze((( pradzia pabaigos))

Mano mama prieš šiek tiek daugiau jau nei puse metų pralaimėjo kovą. Labai labai sunku…

Man apmaudu kai gydytojai dažnai nepastebi. Dabar pasakojo istoriją. Buvo moteris ir jai prasidėjo naktimis stiprūs pilvo skausmai, ji nuvyko į ligonine ir pasidare tyrimus (DAUG). Gydytojai sakė kad nieko nėra, nebenusišnekėkit ir teks susigyventi su skausmu. Galiausiai, nesenai paliko labai blogai ir išveže į ligonine, antrą dieną diagnozavo 4 stadijos kasos vėži (tiksliai nepamenu apie kokį pasakojo) ir trečią dieną (šiandien) jau labai blogai paliko ir visiškai nebekalba. Liūdna išties kad gydytojai nepastebi ir taip spjauna…