Dingo vaikinas!!
Ši tema perkelta iš senojo forumo archyvo. Datos ir slapyvardžiai palikti kaip buvo.
Sveikos merginos.
Kažkaip kvailai jaučiuosi tai rašydama, bet vat pagrinde tam žmogui, kuriam norėčiau parašyti – negaliu. Nes dingo!
Prieš kokias 4 dienas buvome susitike kaip įprastai, buvo netgi, sakyčiau, puikesnė diena, už visas kitas, daug šnekėjome, jis pasakė, kad mane labai vertina, dar į dienos pabaigą man nutiko nelaimė, tai jis dėl manęs labai jaudinosi, parvežė iki namų, pasakė, kad būtinai praneščiau kaip sekėsi man toliau ir….
Viskas.
Pirmą dieną nieko neparašo. Vakare tiesiog palinkėjau jam labanakt.
Antrą dieną neparašo. Sunerimau, paklausiau ar viskas gerai, ar nenutiko kažko. Nieko. Tyla. Fb visą laiką matau, kad vis prisijungia, būna kone per dieną online.
Trečią dieną nieko. Parašiau, kad man kažkaip kvailai viskas atrodo, jei nori nuo manęs kažkaip pailsėti ( gi visiems reikia) tai tiesiog parašytų, kad va, maždaug “atleisk, neturiu nuotaikos, noriu pailsėti, nenoriu dabar su kažkuo bendrauti”. Bet nė to negavau.
Ir šiandien. Nebežinojau ką daryti. Tiesiog parašiau, kad kažkaip nemaloniai jaučiuosi ir kvailai, bei palinkėjau ramių sapnų.
Kas. čia. per. debilizmas.
Žinau, reikia kalbėtis, jo paklausti ir taip toliau, bet tai jau kiekvieną dieną išklausinėjau. Skambinėti tikrai nenoriu, važiuoti į jo namus – tuo labiau. Parašiau jo geram draugui, pasiteiravau ar paskutinėmis dienomis jie bendravo. Tiesiog įdomu ką atsakys.
Na ir…žinau, MD panos daug ką žino, bet nėra ekstrasensės. Bet gal kuriai nors buvo nutikę kažkas panašaus? Tiesiog noriu prastumti laiką, nes nei užmigt norisi, mat įpratau miegoti nueiti kone 4h ryto.
P.s. Draugaujame daugiau nei metus. Nei daug, nei mažai. Bet ne pirmos draugystės savaitės.
Na, jei draugauciau jau net metus, tai net negalvodama nuvaryciau pas ji i namus ar pasiskambinciau galu galiausiai jo mamai ir prasyciau, kad duotu jam rageli. Is viso pizdy (atsiprasant) israsyciau uz tokius bajeriukus
Daugiau nei metus draugaujat, bet negali nei paskambinti, nei nuvaziuoti pas ji? Ale keisti kokie…
nu ne maži vaikai žinutėmis rašinėtis, paskambink ar nuvažiuok į namus ;D vaikinas gi čia tavo, o ne šiaip koks draugas…turėjo perspėt ar atsirast po pusantros dienos, jei būtų užbaliavojęs
Kažkaip dėl tokių dalykų niekada nevažiuočiau iki žmogaus namų, ne labai mano charakteris. Nes jei jis nori pabūti vienas, tai mano atvažiavimas gali tik dar labiau pabloginti situaciją. Bei apskritai, ne vyriška, jis turėtų tiesiog man pasakyti kas yra ir viskas, o dabar. Tada pradėjau mąstyti, o gal netyčia aš kažką pasakiau neapgalvoto, arba parašiau.. nežinau, tokios tūpos mintys į galvą lendą. Tiesą sakant, nepasakyčiau, kad labai jaudinuosi, mat mūsų santykiai vidada buvo tokia gana leisvoki, nesuvaržyti, bet man tiesiog neatrodo normalu, kai rašau žinutę po žinutės prašydama paprasčiausio dalyko “tu tik pasakyk kas yra ir aš atsikabinsiu”, bet jo lyg tyčinis ignoravimas mane baigia ne išgąsdinti ar sujaudinti, o pykdyti..
Gal būt jums tai atrodys labai šalta, bet mano vaikinas be galo šaltas žmogus, ir kažkada važiuodavau iki jo, kol galiausiai jis pasakė, kad nebenori panašių nesamonių, kad nevažinėčiau iki jo dėl kiekvieno šūdniekio. Tiesiog mūsų santykiai paremti gal būt ne tiek jausmais ir emocijom, kiek..logika. Kvailai skamba. Tiesiog žinau, per gerai jį pažįstu, jog jei nuvažiuočiau, atgal tektų vykti tik su dar labiau pablogėjusia situacija. dėl to manęs niekas nė su šakėm nepriverstų važiuoti iki jo..
Na, jei tai būtų nutikę jums draugaujant trumpą laiko tarpą – suprasčiau, kad gal vaikinas tiesiog bijo/nenori sakyti tiesiai šviesiai ”atstok”, bet draugaujant daugiau nei metus laiko – man tai atrodo kvaila… arba jūsų santykiai nėra tokie tikri.
Aš jūsų vietoje, jei jau sugalvojo ignoruoti, taip pat ignoruočiau, ir jei sugalvotų vis tik susisiekti – ignoruočiau. Kerštas tuo pačiu, pasijaustų kaip jaučiasi kitas žmogus tokioje pačioje situacijoje. Nes nemanau, kad merginos turėtų žemintis ir pačios rašinėti be galo, klausinėti draugų ar pačiai ieškoti jo.
Susiimkit ir daugiau niekada nerasykit. Nores, parasys, o jei jus rasinesit, kai jis nenori, jo nora atstumt dar labiau pagilinsit.
Gerai, kažkaip ir pačiai tokia mintis buvo šovusi, kad tiesiog neberašyt, ir jei pats parašys, tiesiog irgi ignoruoti jį. Žinau, tai kvaila, it būtumėm maži vaikai, bet rimtai kažkaip negerbtina. Suprasčiau, telefonas sugestų, tai praneštų per kitur, kad ir tą patį fb prie kurio matau jį prisujungusį visą dieną non stop. Kvailystė kažkokia..
Jau tikrai palikit jį ramybėj kol kas…
Nu šakės…
hm, tai gal vaikinas sutiko ta, su kuria santykiai paremti jausmais?
vat ir renkasi, tarp jos ir tarp Jusu – paremtos logika.
nepykit, bet nei toks santykiu modelis man priimtinas, nei Jusu vaikino elgesys, nei Jusu poziuris i tai…
nesu kokia eksperte, bet man tie visi santykiai paremti logika visad atrode be ateities.
kad ir kas ten jam nutiko (jei tarkim neduok Die kokia nelaime), vis del to turetu su visa pagarba Jus informuot, o ne dangstytis, slapstytis kaip mazas vaikas…. o gal labai jaunas yra?
Eina šikt. Metus draugaujat, nemažas laiko tarpas vis gi.. Pritariu vienai narei, nustokit rašyt, tegul pats pajaučia ką tai reiškia Netrinkit temos, parašykite kaip jums sekasi
Aš galvojau čia pirmos draugystės savaitės, bet jei jau metai… Tikrai nenormali situacija.
nu galima nieko nerasyt, kad islaikyt “oruma”, kai draugyste menesiais skaiciuojama..
o cia metai su zmogum! vienas dingo kaip i vandeni, dabar ir kitam “dingau” padaryt?
kuriam laikui ramybej palikciau, bet ne visam laikui, porai dienu – gal pats atsiras.
ir jokiu “labanakt” nesiuntinekit.
savaitgali i koki kluba (jei yra galimybe) ar kur isvarykit. Kad ir jam viduj kazkas sujudetu…
Na , santykius, grįstus logika aš suprantu. Maniškis toks pat, aš irgi ne iš jausmingiausių, tad būnam kartu, nes daug dalykų tinka, neerzina ir panašiai. Kitiems tai sunku suvokti, bet visi skirtingi. Nors mano draugas ir yra beprotiškai šaltas, kartais net pernelyg grubus, tokiu atveju aš vis vien atvažiuočiau iki jo ir TIKRAI paskambinčiau, nes esu verta žinoti ką jis veikia, ką čia sugalvojo ir pan. Galų gale, ar jam nieko nenutiko. O dabar esi, atsiprašant, durnės vietoje ir lauki kol bernužėlis pats sugalvos apsireikšt. Nežemink savęs, skambink ir klausk: “KAS TAU BL YRA?!”
Kiek jums metu abiems?
Prisijunkite, kad galėtumėte atsakyti.
