Sveiki,

rašau dėl savo draugo, su kuriuo esame kartu jau penkerius metus. Mūsų visuomenėje tokie žmonės kaip jis dažniausiai vadinami “mamyčiukais”. Kartu gyvename jau 2 metus – mano tėvų name.

Mano draugui – jo mama šventas dalykas. Tai būtų visiškai suprantama ir sveikintina, tačiau jų santykiai tokie artimi, kad tas jų ryšys yra šiek tiek keistokas.

Jis pas mamą lankosi kiekvieną dieną, kartais – po kelis kartus. Be to, jie po keletą kartų per dieną susiskambina, susirašinėja dešimtimis SMS žinučių.

Būną taip, kad jis vos tik prabudęs lekia pas mamytę (neperdedu).

Apskritai pradėjusi draugauti su juo praradau didelę dalį savo socialinio gyvenimo – ne dėl jo kaltės, bet dėl užkrečiamo jo apatiškumo. Jis – nedirba, studijuoja (tačiau nesimoko), nesportuoja, savo laisvalaikį leidžia žaisdamas kompiuterinius žaidimus, neina susitikti su draugais, neieško darbo ir nesistengia, neskatina manęs stengtis, nors aš stengiuosi jį kasdieną stumti į priekį. Namuose tik žaidžia savo tuos žaidimus, pažaidęs – pamiega ir lekia aplankyti vakar matytos mamytės. Kartu laisvalaikio mes neleidžiame, t. y. visai niekaip jo neleidžiame (buvimo po vienu stogu nelaikau laiko leidimu kartu). Man apie tai užsiminus jis teigia, jog visą dieną praleidžiame kartu, t. y. jis prie kompiuterio žaidžia, o aš tuo tarpu užsiimu savais reikalais. Užsiminus jam dėl viso mamai skiriamo dėmesio, sulaukiu priekaištų, kad su savo tėvais aš leidžiu dar daugiau laiko. Suprask – , jog gyvenimas po vienu stogu – laiko leidimas kartu.

Kad būtų aiškiau – jo santykiai su mama pasireiškia taip: susitikimai kiekvieną dieną, skambučiai, žinutės. Jis rūpinasi, ką jai nupirkti, kur ją nuvežti. Gavęs sąrašą bei instrukcijas apipirkinėja mamą arba ją pačią veža į parduotuvę, vežioja mamos drauges jų reikalais ir t. t.

Gyvenadamas su manimi du metus vis dar veža mamai skalbti jo rūbus, juos laiko mamos spintoje (namo pasiima rūbų vienai dienai į priekį), maudytis taip pat važiuoja pas mamą, nes jam “taip patogiau”, nors man atrodo, kad tai dalis spektaklio, kad jo mama nepasijustų “iškritusi iš žaidimo”.

Suprantu, jog jo mama – išsiskyrusi ir gyvena viena, tačiau nesu tikra ar dėl to jam būtina jai atstoti antrą pusę. Jo mama taip pat mėgsta papilti žibalo – ji blogai, jaučiasi, jai depresija, liūdna. Beje, per visus draugystės metus ji sėdi namuose, nedirba.

Šiokias tokias ribas man pavyko nustatyti – draugystės pradžioje būdavo suplanuojame savo laisvalaikį, pasiruošiame, o paskutinę minutę jis gauna nurodymus, kad jo laikas jau suplanuotas, beje seniai, tačiau mums paskayta tik tą minutę. Dabar to nėra – apie suplanavimus jis sužino iš anksto. Tačiau kaip pasiekti normalų bendravimo tarp jo ir jo mamos lygį – tokį koks jis yra tarp daugelio žmonių?

Kaip žmogus jis labai geras, nuoširdus, mylintis ir mylimas, tiesa gėlių ar staigmenų iš jo nesulaukiu, pusryčių į lovą ar pietų – taip pat (viską gaminu aš viena), tačiau nepaisant to mūsų santykiai labai geri, prarasti jo dėl tokio dalyko nesinorėtų.

Kartais pakalbame apie gyvenimą dviese, vaikus. Jis sako, kad viso to nori, bet tik tada, kai “turės pagrindą po kojomis”, tačiau kaip minėjau dėl to nieko nesiima, darbo neieško, nesistengia net jei ir atsiranda neblogų variantų.

Dar išsiaiškinau vieną dalyką – jis yra nusprendęs, kad jo mama senatvėje gyvens su juo, nes ja reikės rūpintis. Mano teiginiui, kad rūpintis galima nuvažiavus kartą per dieną aplankius, sutvarkius namus, nuvežus maisto – jis nepritarė.

Beje, kaip minėjau, laisvalaikio kartu neturime. Pagrinde – dėl pinigų stokos. Šiuo metu taupome ant seniai suplanuotų trumpučių “atostogų” dviese, nes man jau stogas važiuoja nuo sedėjimo namuose ir nuo nebuvimo dviese. Aišku apie šiuos mūsų planus seniai žino ir jo mama (kaipgi kitaip), taigi su mumis dabar važiuos ir ji, nes juk jai nėra su kuo važiuoti.

Kaip man jam padėti?