draugė susirado vaikiną – draugystės pabaiga?
Ši tema perkelta iš senojo forumo archyvo. Datos ir slapyvardžiai palikti kaip buvo.
Sveikos, merginos. Anonimines temas kuriu labai retai, tad manau, jei jau rašau, pribrendo reikalas. Vienu žodžiu, geriausia draugė susirado vaikiną. Ne dabar, rudenį. Labai džiaugiausi dėl jos, stengiausi juos suvesti, viskas labai buvo smagu, krykštavau kartu su ja. Tikrai galvojau viskas bus taip, kaip buvo, ar net dar geriau. BET.. kuo toliau, tuo mažiau bendravome. Jei susirašydavome, pagrinde mano iniciatyva, susitikti dažniausiai siūlydavau aš (žinoma kartais ir ji). Žiemą susirgau, sirgau gan ilgai. Aplankyti atėjo tik vieną kartą. Nors kai ji serga, į savaitę ateinu mažiausiai tris kartus, juk pasiilgsti žmogaus, norisi jį pamatyti,o aš dar tokia, kuri artimiausiems atiduočiau viską. Nors, kaip mes abi teigėme, esame labai panašios charakteriais, bet pastebėjau, kad kuo toliau, tuo mažiau jai rūpi. Vieną kartą viskas susidėjo man, vidiniams pamąstymams nebeliko vietos, tad parašiau jai laišką, ir išsiunčiau. Ji perskaitė, atsakyme paminėjo,jog sužinojo, kad kalbu už akių. Taip, viso to pasekoje, su kita mūsų geriausia drauge apkalbėdama išliedavau tą pyktį, na gal ne pyktį, bet liūdesį, jog viskas taip pasidarė.. Aš tikrai labai smarkiai gailiuosi, po šių laiškų susitikau su šia drauge, atsiprašėme viena ktios, abi verkėme, iš pradžių iš liūdesiu, po t iš džiaugsmo,kad pagaliau išsiaiškinome. iki dabar nesu nieko blogo apie mano artimiausius žmones pasakiusi už akių kažką blogo. ir tikiuosi, kad niekas daugiau nebeišprovokuos tai daryti. bet. draugė ir vėl atitolo, vėl nebertina mano draugystės, susitikti kviečiu vėl aš, ji klausinėja ‘ką veiksim’, juk vistiek nėra ką veikt, kur eit ir pan. tik išlaidavimas. na taip,bet anksčiau paprasčiausiai viena pas kitą nakvodavomėm ir leisdavom laiką kartu.. dabar neberašau ir aš jai. ir net galiu pasakyti, kad nebepasiilgstu jos. nebenoriu kviesti susitikti.. nebenoriu net jos matyti. kas man yra? galbūt ir jums kuriai panašiai yra susiklostę? nebežinau ką daryti, ar vis dar stengtis, ar paleisti ir leisti jai būti toliau su savo vaikinu? ačiū kas perskaitėte, stengiausi kuo trumpiau.
manau paleisti. jei tu neturi vaikino, tai jam atsiradus savaime maziau apie drauge galvosi. kiekvienas savo gyvenimus kuriasi
tai va, galvoju, jog jei aš susirasiu vaikiną, išvis nebebendrausime
Paleisti. Neišvengiamas dalykas atitolimas. O jei būsi supratinga, turėsit tvirtą ryšį man taip buvo, pradžioje draugystės su vaikinu, neišvengiamai atitolau nuo draugių, bet po kurio laiko viskas susitvarkė, susitinkam dažniau ir susitikimai neįkainojami
nu tai ka padarysi, toks gyvenimas mano pussesere kuri tuo paciu buvo ir geriausia drauge, kaip sakant kartu ir lopsy sedejom ir mokyklos suole, eme ir nutolo palaipsniui nuo manes, su savo suzadetiniu ir jo seima, draugais laika leidzia…. as pati ir susiradus antra puse nutolau nuo tos kuri dar be vaikino, o dar viena drauge nutolo i uzsieni isvaziavus…. isiro musu 4ukas ir ka, taip tenka gyvent paliudint ir tikintis kad vyras, ateiti vaikai uzpildys draugiu tustuma.
Na,man buvo taip, kad kai geriausia draugė susirado vaikiną, tai jis jai pasidarė visas pasaulis ir ji nebenorėjo su manimi bendrauti. Todėl tiesiog paleidau ją. Vieni žmonės išeina,kiti ateina-susiradau vaikiną, pradėjau daugiau laiko skirti kitoms draugėms ir viskas susitvarkė, turiu nuostabų gyvenimą. O ji metė mokyklą, susimetė su vaikinu gyventi ir be jo daugiau nieko neturi. Taigi manau, kad jei ji nededa pastangų susitikti su jumis, nebebandykite ir jūs. Galbūt atsitokės pati, bet dauguma drauges prisimena (kalbu iš daugelio pažįstamų patirties) tik tada, kai praeina tas rožinis laikotarpis su vaikinu.
tai va, kai susitinka, ji man ‘verkia’ kaip ją jis užkniso, kai norėtų mažiau leisti su juo laiku, kaip atsibodo tas ir anas.. tada vėl pradedu tikėti, kad o gal viskas bus taip, kai buvo anksčiau, vėl jai rašau,kviečiu, o ji vėl pasidaro pasyvi. nors dar pati sakė, kad taip nebus mes esame klasiokės, tad kiekvieną dieną ir taip susitiksim, bet.. karts nuo karto ji į ją neateina. anksčiau būdavo iškart praneša, kad neaiteis, o dabar turiu pati jos ieškoti ir ji stebisi ko čia jai skambinėju,nors pati anksčiau pykdavo ant kitos draugės, kad ji nieko nepraneša (kita draugė yra pasyvesnė, bet esu pripratusi prie jos tokios, todėl nesistebiu), o dabar pati tokia pasyvi pasidarė. jaučiu nerašysiu visas atostogas jai, lauksiu, kol pati atsimins. nors rytoj einam visas mūsų trejetukas susitikt, bet susitariau tik su ta kita drauge, tad žiūrėsiu kaip kita bendraus. nerodysiu jokios iniciatyvos, jaučiu tai pastebės. ką sakyti, jei klaus, kas man yra? nenoriu aš su ja net kalbėtis… nes dažnai kai pasakau kas man nelabai patinka ji viską apverčia taip,kad lieku aš kalčiausia ir blogiausia. žinoma, aš ne iš kelmo spirta, atgal galiu atsikirsti tikrai,bet būten prieš ją lieku bejėgė, nes ji man yra labai brangi, o prieš tokius žmones nenoriu šokinėti.
Tas pačias situacijas išgyvename visais gyvenimo laikotarpiais ir kai tau 20 ir kai 40. Tik aš visada žinau , jau iš patirties, kad tikra draugė visada ras laiko ir tau…o jei ji nutolo ….nepyk, bet nieko ji verta, kad nebando išsaugoti bendravimo, įsikibo į vaikiną, o juk jaunystėje jų gali būti daug…o tikros draugės tik kelios…
Ji susivoks, patikėk manimi tik jau bus per vėlu…nes nebūna tobulų santykių su vaikinais , juk visko pasitaiko ir konfliktų , ir išdavysčių , ir išsiskyrimų…Ir kai taip nutiks, ji Tave prisimins…tik gal būt neišdrys paskambinti ir pasakyti. kad nebeturi kam išsipasakoti ir pasiguosti, nebeturi su kuo išeiti pasivaikščioti….
gyvenime turi būti harmonija ir pusiausvyra tarp mylimojo ir draugių, juk negali dantimis įsikibusi pradėti gyventi vaikino gyvenimo, juk reikia dalelę išsaugoti ir savojo, tuo mes būname tik įdomesnės..
Neliūdėk…tiesiog , ji dabar pasirinko vienos krypties bendravimą. tik su vaikinu, o kai atsipeikės, nes vaikinas be abejo turi savo draugų…ji supras , kad liko viena….
O tau stiprybės, neieškok jos, įsivaizduok , kad ji išsikraustė į Australijos užkampį , kur nei telefono, nei skaipo
ačiū labai! labai gražiai parašėte, taip ir įsivazduosiu, kaip patarėte tik kaip su ja bendrauti, kai susitiksim? nes susitiksim tikrai dažnokai, kai esame klasiokės, o ir šiaip, viskas pas mus susiją, visi užsiėmimai, bendri draugai. ar bendrauti taip pačiai, ar neberodyti iniciatyvos iš savęs,laukti,kol ji pagaliau susipras?
Iš mūsų artimiausių draugių septintuko, dėl vaikino, pasitraukė tik viena draugė. Visos kitos bendraujame toliau, jau 8metai Kaikurios jau keli metai gyvena užsienyje,bet net džiulis atstumas neišardė mūsų draugystės. Tad manau, kad jei yra tikra draugystė , tai jei nebaisūs jokie iššūkiai Jūsų draugė per lengvai pasidavė, tad nemanau, kad ji jums ir buvo tikra draugė. Kur jums bus būtina bendrauti su ja(mokykloje,po pamokinėje veikloje), tai jūs su ja bendraukite, bet laisvalaikiu siūlyčiau jos niekur nebesikviesti. Atėjo jei laikas rodyti iniciatyva
Aš siūlyčiau elgtis šalčiau, o kai ji paklaus kodėl taip yra, labai ramiai pasakykite, kad viskas gerai, tiesiog nematai reikalo lįsti į akis jeigu ji nenori bendrauti. Ir daugiau nebesivelti į diskusiją.
Aš lygiai taip pat turiu/turėjau tokią geriausią draugę-puskę. Nustojau rodyti iniciatyvą bendraujant ir taip skaudu kai matau, jog jai vienodai. Nors visą gyvenimą kartu augome, ji man ir draugė ir sesė buvo. Pasiilgstu to bendravimo, bet kažkaip nepykstu ant jos, per daug ją myliu ir suprantu, kad kolkas jai tik jos draugas galvoje ;} pati atsiriboti bandau
O kaip pažįstama situacija…nežinau, nežinau..dauguma taip sako,
jog praeis tas rožinis laikotarpis, tačiau manau, jog yra du tipai žmonių: kurie laiko įsikibę tą antrą pusę, ir kuriems praeina tas laikotarpis.
Mano draugė visad buvo ambicinga ir dažnai kalbėdavo, jog jau ji tai tikrai susiras vaikiną tik būdama kokių 30 ir t.t ir pnš.
Ir netgi jos mama nelabai mėgo manęs, sakydavo, jog ne kokį pavyzdį rodau jos dukrai (esu iš tų merginų, kurios puikiai sutaria su vaikinais, užaugus vyriškoj draugijoj) tačiau nesu turėjus vaikino ir neturiu iki šiol
Na ir ta maniškė draugė su vaikinu netrukus bus 2 metai kaip kartu. Visiškai atitolo. Tiek ji tiek jos vaikinas bendrauja ir būna tik dviese kartu. Nuolatos.
Dar čia praeitą vasarą rašė, sako kokia graži diena, kaip sekasi, gal susimatom? (aš turiu pirtelę, gyvenu sodyboj). Tai grynai išnaudojama ir prisiminta kai reikia pramogos pasijutau…
Pradėjom net nebesisveikint, ir pastebėjau, jog būna, kad išeina kur jos tas bx, ir trinasi ji taip nejaukiai prie manęs, bando ką nors išlement. Aš tokia ”aha” , ”gal” ir nueinu. buvo pyktis pradžioje toks, bet vis stengiaus suprast iš dalies ją, tačiau dabar labai nuotaika pakyla, kai vis dažniau pamatau, jog nėra jai kur dingt kai nueina bx jos kur, pasimetusi tokia būna ir truputuką gailisi taip pasielgus…tačiau radau kitų draugių ir esu labai laiminga dėl to, nes jų požiūris visai kitoks į visa tai.
kaip gerai, kad sukūriau šią temą, kažkaip pačiai ramiau,lengviau, ne taip skaudu pasidarė.. ačiū Jums, merginos
Turejau ir as drauge…Na ji vis dar yra.Susitikdavom kiekviena diena.Ji susirado drauga…Niekados nieko jei negailejau,visada isklausydavau patardavau padedavau…Pastebejau,kad rasau AS pirma,skambinu As pirma,siulau susitikti AS…Ka galvoji?Pavargau…ir likau viena..Be drauges.Pamaciau,kad as jei neesu reikalinga.Tiesa skambino paklause kaip sekasi kas gero kas naujo,pokalbio pabaigoje paklause ko ir tikejausi( buvo dalykas toks ,jei reikejo pagalbos,del kurios tik as galejau padet) ir pyktis ir juokas ir liudesis apeme…
Nebuvo tikra drauge manau..Susitaikai ir gyveni savo gyvenima
Prisijunkite, kad galėtumėte atsakyti.
