Draugo šeima mane žudo
Ši tema perkelta iš senojo forumo archyvo. Datos ir slapyvardžiai palikti kaip buvo.
Labas, merginos. Rašau anonimiškai tik dėl vieno čia esančio žmogaus, kuris nepraleistų progos informuoti visus aplink apie mano “bėdą”.
Situacija tokia – mano vaikino tėvai yra vyresni, jis turi beveik 40metę sesę. Kartu esam dar neilgai, tik metus, bet nuo pat pirmų dienų jaučiu didelę įtampą dėl situacijos. O ji tokia:
Draugas gyvena kartu su sese name, priešais juos – tėvų namas. Pirmą kartą su tėvais susipažinau pas jį po ~4 mėn draugystės, jie lyg ir priėmė normaliai, nors iš mamos visą laiką jaučiau žaibavimą ir sekimą kiekvieno mano judesio. Na, bet pirmas kartas – suprantama, pasisveikinom, draugas pavalgė pas tėvus ir ėjom pas jį. Pamačius sesę, ji susiraukus praeidama pasakė “labas”. Ir viskas. Kitą rytą (likau nakvoti pas jį su dar dviem draugo draugais) Sesė apšaukė nakvojusius valkatom, neturinčiais savo namų, gyvenimo ir pan. Kelis kartus teko dar susidurti su jo šeima, visą laiką sesė net neatsisukdavo į mano pusę, jei kalbėdavo, tai tik su draugu. Paskutinis mūsų susitikimas – jo gimtadienis. Pakvietėm tėvus kartu su draugais pasėdėti kavinėje. Visą vakarą jo mama kalbėjo, kad jau gal laikas su šeimyna jam pabūti, pastoviai kažkur bastosi (paprastom dienom po darbų jis visad grįžta namo, o savaitgaliais būnam ir nakvojam kartu pas mane), o sesė vakaro gale, kalbėdama su kažkuo apie horoskopus sako: “siaubas, man tie “…” (mano horoskopas) patys šlykščiausi žmonės, iš tolo užuodžiu juos, negaliu pakęsti jų buvimo šalia”. Na ir taip kaskart, kai netyčia susitinkam. Truputį apie sesę – kaip minėjau, jai beveik 40, du kartus išsiskyrusi (paskutinėj santuokoj po mėnesio ją paliko vyras), vaikų neturi, niekur nedirba, sėdi tėvams, o tiksliau ir draugui, nes jis išlaiko jų namą, ant sprando…
Myliu tą žmogų, man laabai gera būti su juo, bet kas bus, jei/kai sukursim šeimą? Dabar aš stengiuosi atsiriboti nuo jo šeimos, bet bijau ateities. Sesė namo neišlaikys, be to ir ji jau eina ne jaunyn, o gyvenime turi tik tėvus ir mano draugą, tėvai jau vyresni, viskas lieka ant draugo pečių.. Su jais aš visada mandagi, per Kalėdas padariau gražią dovaną jo šeimai, nei vieno blogo žodžio prie draugo nesu pasakius nei apie sesę, nei apie tėvus.
Ką kalbėti su juo? Kaip numatyt, kas bus toliau ir nepasirašyti sau nuosprendžio visad likti atstumtai?
Žiauriai sunku.. Ankstesnių abejų vaikinų šeimos man buvo kaip savos, jaučiausi ten kaip namuose ir buvau priimta kaip dukra ar sesė..
na jei taip bendrauja tai gal tas draugas jusu yra mergisius todel ir neziuri i jus nes mano kad kad cia laisvai prieinama pana
Mergaitės, kažkaip į viską žiūrite per 3d akinukus. Tėvai myli savo sūnų ir linki jam tik geriausio, jai matys , kad sūnus laimingas jie nurims… Sesė…o juk su ja jums nereiks gyventi…Ji suaugusi. Beje, pradžioj bet kurioj šeimoj į merginas žiūrima per padidnamąjį stiklą…nori ištyrinėti jus
Tad stiprybės ir susivaldymo…..tada šių savybių dėka bus saldus rezultatas.
Uzjauciu. Bet is savo karcios patirties galiu pasakyti, kad tokia santuoka – kaip smelio namelis. Nebent jusu vaikinas laaabai tvirto charakterio. Maniske sugriuvo, nes ‘apsizenyjau’ visa seima. Jo mama sededavo per dienas pas mus. Mes jai pirkom maista, cigaretes ir dar daugiau. Siaip ne taip per pykcius barnius atsikovojau, kad ji nesikraustytu gyventi. Seseri remem, vezem maisais maista, rubus ir mokejom uz mokslus, buto nuoma ir visaip lepinom jos nesantuokini vaika. Kol galu gale prasigeres ir metes seima jo brolis atsikrauste pas mus. 5 metus santuokoje net neplanavom vaiku, nes nebutume galeje sau leisti finansiskai. O po to as jau nebeistveriau.
ouch, kalbat kaip mano direktorius Nors esu labai dėkinga jam už tai, ką pasakė, kai atėjusi dirbti susidūriau su kompanija laabai piktų ir daug vyresnių žmonių, kurie į mane žiūrėjo kaip į ką tik universitetą baigusią ir nieko apie gyvenimą dar nesuprantančia mergaitę. Direktorius pamatė, kaip po pietų pertraukos grįžau apsiverkusi ir pasakė: “šypsokis, šypsokis, šypsokis ir pamatysi, kaip laikui einant net pikčiausią veidą pakeis tokia pat šypsena.”. Šitas tikrai pasiteisino ir dabar darbe jau pustrečių metų jaučiuosi kaip namuose
Manau jūs visos teisios, jis pagrandukas, tėvai rūpinasi ir nori jam gero, o aš dar per mažai esu šalia, kad jie laikytų mane savo šeimos nare. Aš tiesiog taip buvau auginta, mano šeimoj visi mano draugai priimami kaip vaikai, todėl sunku suprasti ir persilaužti, kad gali būti kitaip
Stengsiuosi įrodyti jiems, kad nenuskriausiu ir pasirūpinsiu jų pagranduku
Prisijunkite, kad galėtumėte atsakyti.
