Prieš šešerius metus pamilau vaikiną…besąlygiškai, naiviai, gal kiek vaikiškai…tačiau turint omenyje, jog tuo metu dar buvau pakankamai jauna, tokie jausmai visiškai suprantami…skraidžiau padebesiais, mylėjau visa širdimi ir tam žmogui linkėjau tik gero…džiaugėmės vienas kitu gana retai – skirtingi miestai, skirtingi gyvenimai, skirtingi socialiai sluoksniai… bet meilė buvo stipri, tokia, kokia tik jauname amžiuje gali būti – tyra ir nekalta. Paliko. Skaudėjo taip, kaip niekada nebuvo skaudėję. Jausmas toks, tarsi būčiau gulėjusi duobėje, iš kurios taip sunku išlipti…Išlipau, bet tiesiai į depresiją, nerimo sutrikima. Nekaltinu vien tik šio žmogaus, tačiau visiems buvo aišku, jog tai prisidėjo.. Sirgau kelis metus, pačius gražiausius savo studijų metus. Išsikapstyti man padėjo nauja meilė. Taip pat graži, nuoširdi vaikino meilė. Jis visada buvo šalia, keturis metus.. nuolatos kartu, nuolatos su meile. Buvo visko, buvo išsiskyrimas, trukęs vasarą..kurios metu mano pirmoji didžioji meilė GRĮŽO. grižo prašydamas atleidimo, norėdamas vėl būti kartu ir šį kartą visiems laikams. Praėjo nei daug nei mažai- šešeri metai po mūsų paskutinio susitikimo…jis dar labiau pakilo, pasiekė nemažai…dabar jau pusmetį nežinau ką darau..iš pirmosios meilės sulaukiu prabangos, pažadų niekada nebepalikti, suteikti man viską, parodyti man pasaulį, jis man nori pasipiršti…sakosi supratęs, ka prarado, taip pat kentėjo depresiją (gydosi vaistais iki šiol). o mano antrasis vaikinas, negali pasiūlyti nieko daugiau, kaip tik nuoširdumą, nerišlius ateities planus, kartais vaikiškas isterijas…jie abu žino apie vienas kitą, o aš nežinau ką daryti., sakysite rinkis ką renkasi širdis? o ji myli abu,..pirmojo niekada nenustojo mylėti (o gal tai tik iliuzija?), o antrąjį vertina kaip ištikimą ir gerą draugą…