Sveikos,

Norisi tiesiog issipasakoti, gal kazka jus is sono izvelgsite, gal paprotinsite… Zodziu, nuo vaikystes santykiai su mama ne patys silciausi, as jos tiesiog bijodavau, nes buvo ir smurto ir izeidinejimo. Ji buvo labai griezta. Palaikymo ar padrasinimo is jos neturejau tiesa sakant. Bet gerbiau ja, nes vis gi mama, o ir augio ji mane viena. Kai paaugau, realiai pinigu is jos savo poreikiams neprasiau, teises is savo pinigu laikiausi, keliones is savo, i mokslus nemokamus istojau… tad, lyg per daug nieko neprasiau, nes zinojau, kad finansine padetis nekokia, bet kuo galejau tuo jai visada padedavau. Viena diena sutikau vaikina, greitai viskas rutuliaosi, persikrausciau i uzsieni. Ir, kai gyventi pradejom su mama toli viena nuo kitos, lyg ir pagerejo tas visas bendravimas. Susirasiau su vyru, nusipirkom nama, laukem seimos pagausejimo. Vyras su mano mama sutare neblogai, ji labai norejo pas mus i uzsieni, tad pagalvojom, kad ir jos nora igyvendinsime ir mums ji su vaikeliu pagelbetu, gyventume kartu, kadangi ji nemoka uzsienio kalbos, kvieteme su mintimi, kad kokius metus ji pas mus pagyvens, paziures kaip jai salis, patinka ar ne,o tada jau ziuresis, nores likti ar ne. Ji buvo visomis 4 uz. Likus apie menesi iki gimdymo ji atkeliavo, ir vos uz kokios savaites pirmas konfliktas. Vyras neva kazka pasake kas jai nepatiko. Toks jausmas, kad ji ir musu namuose nori jaustis seimininke… Paskutines nestumo savaites o stresas begalinis. Kazkaip abudu sutaikiau. Gime mum mazylis, ji pirma menesi laaaabai padejo, asku buvo nesusipratimu vel ir vel, bet kazkaip vis sutaikydavau juos. Kol galiausiai iena nakti pabudau, nes vyras su mano mama riejosi. Vel nepatiko kaip vyras kazka issireiske (o vyras realiai pavarges buvo dar ir po avarijos…) Ir pasimate visas grazumas: ji visiskai negerbia mano vyro, labai negraziai apie ji atsiliepia, vis sako kazka apie jo seima, tevus (nors su jo tevais net pazistama nera), maza to, dar kazkoki protesta surenge – kvieciu valgyt, neeina, is vis nematau, kad valgytu. Zodziu is musu darnios seimos (tokia ja su vyru kureme) ji vis bando padaryti kazkoki haosa, jokios ramybes namuose nera.

Suradome jai kalbos kursus, tai net i juos nenuejo, vis laukia dokumentu (kurie turetu buti greitu metu, net jos taip nemegstamas mano vyras, viska suorganizavo). Siandien is vis pasiege mana kantrybes issekimo taska… buvau ikelusi nuotraukasu savo mazyliu, ir ji sedadama mano namuose, raso komentara tipo” taip tu teisi, vaikai musu viskas, as irgi taip maniau apie tave, bet va klydau, neleidi man net anuko pamatyti, matau ji tik per interneta” o anukas gretimame kambaryje, niekas jo neslepia, nerakina, ateik ir ziurek i valias, zaisk su juo jei nori… Zodziu supykau, nuejau ir issakiau visas nuoskaudas, pareiskiau, kad jei jai su mumis negerai, tegu grizta i Lt ir nebegadina man nervu… i ka ji “negrisiu as ten”. Tai sako zmogus, kuris gaunasi siuo metu tada yra visiskai priklausomas nuo musu su vyru, nes cia nei kalbos, nei pajamu, nei darbo, nei savo kazkokio busto neturi, maza to, mes net jai sakeme, kad uz jos paskola mokesime, kol ji pas mus gvena… Nebeturiu kantrybes daugiau, nebejauciu jokiu siltu jausmu jai, atrodo visos kazkada pamirstos nuoskaudos jai vel atgime. Nebenoriu jos matyti savo namuose, oo ji net neketina kazkur krustytis… Is vienos puses jauciuosi dukra siaubune bet is kitos puses, noriu tiesiog ramybes savo namuose… Dabar nesistebiu, kad nuo kai kuriu zmoniu nusisuka visi, net ju vaikai…