Labas. Vakarui atėjus prasideda kvailos meilės-seilės-ką daryt anoniminės temos. Šita irgi bus iš šitos serijos, tačiau ne tokia įspūdinga kaip dauguma tokio pobūdžio temų.

Situacija yra tokia, kad su vaikinu draugaujam virš 4 metų, santykiai geri, rimtai susipykę esam gal tik kartą ar du, šiaip pasipykstam dėl smulkmenų. Iškart prisipažinsiu, kad mažųjų pykčių inicijatorė esu aš, nes dažnai kliūna smulkmenos kaip ne vietoj padėti rūbai, neišplauti indai ar neįvykdyti pažadai. Bet nepaisant mano bjauroko būdo jis mane myli. Tikrai myli. Ne nuotraukom, ne dovanom, ne žodžiais, o siela ir visu vidum. Matau, kaip stengiasi dėl mūsų, pykstantis nusileidžia ir visada taikosi pirmas. Aš su juo jaučiuos taip pat gerai kaip ir jis su manim, myliu ir labai branginu. Net keista, kad per tokį laiką vienas kitam nenusibodom ir vis dar pakenčiam vienas kitą. Na, kažkiek pabostam, rutina visgi šiokia tokia yra. Bet jam net nesinori žiūrėt į kitas merginas, nesileidžia kabinamas, yra visiškai man atsidavęs. Aš esu kiek kitokio būdo – mėgstu paflirtuoti su vaikinais, bet viskas proto ribose. Be to, man su vaikinais bendrauti sekas daug lengviau negu su merginom. Šiaip kadangi su vaikinais tenka daugiau bendraut, tai ir naujų jų neretai sutinku. Pamatau kokį įdomesnį ir dienai dviems susižaviu. Paskui pamirštu. Atrodo, kad juose pamatau tai, ko mano draugas neturi, bet, kaip jau minėjau, tai trunka labai trumpą laiką. Bet prieš porą savaičių nutiko toks visiškai nenumatytas dalykas. Atėjau į naują darbovietę, bendravau su kolegomis ir pamačiau vieną vaikinuką, stovintį kiek atokiau, nesiveržiantį bendraut ir visus stebintį iš šono. Jis patraukė mano dėmesį, keletą kartų apsikeitėm žvilgsniais, ir , atrodo, viskas. Išėjus iš darbo negalėjau jo pamiršt. Jis vis kas kažkiek laiko šmėsteldavo mintyse. Kurį laiką jo nemačiau, bet jis iš mano galvos nedingo. Po kurio laiko buvo darbovietėje buvo šventė, taip išėjo, kad sėdėjom netoliese, o vakarui įsibėgėjus ir alkoholio paveikta išdrįsau ir užkalbinti. Na, pakalbėjom tą vakarą, kartas nuo karto vėl apsišaudydavom žvilgsniais, taip be jokių ypatingų detalių vakaras ir baigėsi. Ai, jis mano galvoj toliau liko, tik dar patogiau ten įsitaisė. Taigi, atėjus į darbą ir pamačius jį pasimečiau ir nebegalėjau pakelt jo žvilgsnio. Jis degino ir vertė rausti. Pradėjau visiškai nesuprast savęs, nebežinojau, kas man daros. Pasirodo, tai dar nebuvo kulminacija.

Ar atsitiktinai, ar jo dėka nutiko taip, kad teko dirbti visai šalia nemažą dienos dalį. Kai jis atėjo šalia, aš savy visiškai rimtai pasimečiau. Nebegalėjau galvos išvis pakelt, bijojau jo žvilgsnio dar labiau negu iki tol, vos jis ką pasakydavo, pradėdavau rausti, jam būnant šalia net daiktai ėmė krist iš rankų, o kojos tirpt. Buvo, kad ir abu vienu metu norėjom paimt tą patį daiktą, netyčia rankos susilietė ir atšokau lyg prisilietus prie kažko neįmanomai karšto. Kitą dieną jį pamačius norėjau sprukt kuo toliau, bet išgirdus jo pasisveikinimą nurimau kažkaip kažkodėl. Bet pati suprantu, kad visa tai yra be proto kvaila ir jaučiuosi bei elgiuosi kaip visiškai beviltiškai įsimylėjus paaugliukė. Esmė, kad aš nežinau, ką mano kolega galvoja, jis pakankamai paslaptingas ir tiesiog. Toks. Žavus. Traukiantis. Jis būna mano galvoj net ir tada, kai leidžiu laiką su savo žmogum. Tada jis kiek sumažėja, susigūžia, bet vakare, naktį, prieš miegą vėl išlenda…

Aš kažkaip jokių patarimų neprašau, bet pasakykit jūs kas man daros. Ir šiaip dėstykit mintis apie šitą keistą, mažų mažiausiai, situaciją.