Man tai jis yra pasakęs ne kartą, pusiau juokais, kad atrodau baisiai. Ir tai buvo tiesa, nes tais momentais ne prisižiūrėjimas buvo galvoje. Ir aš visai nepykstu dėl to, kad jis pasako tiesą. Pasako jis ir komplimentų, kai atrodau gražiai. Žodžiu, jis objektyvus. Užtat galiu visada kreiptis į jį ir paklaust kaip atrodau, nes pasakys tikrą nuomonę, o ne apsiseilėjęs sakys “atrodai nuostabiai”, jei pasirodysiu riebaluotais plaukais ir spuoguotu veidu. Net iš tikro negalėčiau klausyt, jog aš jam pati gražiausia pasaulyje. Man tai yra per saldu. Ir jis tikrai nėra gražiausias, matau jame ne vieną trūkumą. Tačiau abu vienas kito trūkumus priimame ir ilgainiui tie trūkumai pasidarė mieli.

zmogus yra visuma – isvaizda, charakteris ir t.t. Tai neatsiejama. Todel ir nebuna niekas su pirmu pasitaikiusiu, nes atsirenka.

Na taip, taip, bet iš pradžių juk būname susižavėję žmogumi, matome vienus pliusus, o gyvenant kartu išlenda visokie minusai, su kuriais tenka susitaikyti.

Reiškia, joks žmogus nėra tobulas;

reiškia, žmogus gali ir nebūti pats pačiausias tam tikroje situacijoje (tokią situaciją dažnai stebiu šiame forume, kai merginos kuria naujas temas, “5 metai santykiuose ir staiga atsirado nauja simpatija, to seno atrodo jau nebemyliu, ką daryt, skirtis ar ne?”) nors iš pradžių toks ir buvo; (naują simpatija dėl įsimylėjimo jausmo atrodo tobula, o su laiku taip pat parodytų blogąją pusę)

reiškia, kad žmogaus išvaiza ir charakteris su laiku gali tapti mažiau svarbūs, nei laikas praleistas kartu, nes brangūs ne mylimojo privalumai ir trūkumai, o laikas, praleistas su jais susigyvenant, žmogaus vertę tada jau galima matuoti įdirbiu, o ne vien jo asmeniniu žavesiu, grožiu ir charakteriu.

ziurint kokie tie zmogaus minusai ir blogoji puse gal galite konkreciau?

Gražiausia, negražiausia Tai nesvarbu Svarbu, kad jis taip sakytų ir niekaip neduotų suprasti, kad yra kitaip O kad jam graži kokia nors Zeta – Jones, tai gerai, tegu sau žiūri, juk leidžiu Svarbu, kad man nerodo kaip sektino pavyzdžio ir nesiseilėja akivaizdžiai, ir į kitas gatvėj neatsisukinėja

Man regis, čia pirmiausia ne meilės, ne skonio, o mandagumo reikalas

O paskui – meilės. Juk pasižiūrėkit, mamos. Ar kuriai nors jūsų nuosava mama negraži? Svetimas pasižiūri – senos tarkos suiraukšlėję be skonio ir su šaknim ataugusiom. O savos gi visai ne tokios

Arba vaikai mūsų kokie mums gražūs? Kokie dar gražesni

Arba katinai.

Tai gal ir su žmonom tas pats

Mielai leisčiausi į smulkmenas, bet negaliu, nes šneku ne apie konkrečią situaciją, o perkeltina prasme – tiesiog filosofijos apie tai, kaip būna ir kaip nebūna

Gal jūs pati pasiūlysit?

As nesu jam graziausia ir jis man ner graziausias ziurim realiai i situcija ir nemeluojam viens kitam

Kas gali būti gražesnio už tą, su kuriuo kartu išgyventa tiek gražių akimirkų, kurio bruožus matai savo vaikuose..? Na idealizuoju, bet man asmeniškai nesuprantama Man mano vyras yra gražiausias, už jo veidą mielesnių nėra, ir noriu tokių pačių mažų kopijų lakstančių po namus Nieko jame nekeisčiau jei ir galėčiau.

Jis teige, kad jam esu graziausia matyta mergina, man taip pat jis graziausias, nors tos isvaizdos nesureiksminam abu.