Sveikos, panelės,

Iš tikrųjų kiek keista, kad kuriu tokią temą, tačiau visgi, kodėl nepabandžius… Kartais pagalvoju, ak, kaip būtų miela pagaliau sutikti tą žmogų, kuris vis labiau priverstų spurdėti manąją širdį, su kuriuo ne tik kvailionės, tačiau ir pats rimtumas būtų mielas, o ką jau kalbėti ir apie pačią tylą, kuri nebūtų baugi it koks velnias… Naktį išeiti pasivaikščioti šviečiant mėnesienai ar tiesiog lietingą vasaros rytą stebėti kaip lašelis po lašelio krinta iš dangaus, o gal netgi ir drauge išeit pašokti lietuje… Tačiau niekaip nesutinku tokio žmogaus, kad ir ką bedaryčiau (ieškočiau ar neieškočiau), toks jausmas, tarsi tokio žmogaus net ir nėra… Na ir atomazga, esu vaikinas, esu savotiškas menininkas bei, žinoma, lengvas romantikas, esu kiek priklausomas nuo gamtos, nes toji ramybė turi tokio nuostabaus žavesio… Amžius, geriausia aišku būtų tarp 18-22 (optimaliausias amžius, tačiau nieko baisaus jei ir kitaip bus).

P.S. Ne žmonos ieškau, galima juk tiesiog pabendrauti.

Ačiū už dėmesį

Ir priedui, kad nejuokauju dėl savotiško menininko, įkelsiu vieną sonetą iš savos kūrybos (nieko ypatingo, bet aš vis dar tobulėju, gal kada nors pavyks kas nors gražesnio)…

Tai viena gražiausių tų dienų,

Kai lengvos snaigės paliečia tavas rankas

Ir nei viena jų nepriverčia liūdėti,

O kaip, tavą širdį priverčia spurdėti.

Tai ne diena ir ne naktis,

Kai mėnesiena apšviečia veidą tavą,

O šiltos rankos pakviečia šokiui,

Tam paslaptingam šokiui, užbūrusiam tave.

Ir tai ne rankos liečiančios tave,

Ir ne širdis taip spurdanti iš laimės,

Tai vien tik minčių žaismas tas žavus

Sukeltas tų švelniai užbūrusių jausmų.

Ir tu suprasi: tai ne tu ir jau ne jis,

Tai kažkas, ko dar suprasti negali.