Pasakyti jam.. nieko daugiau ir nesugalvosi :/

aš manau, kad toks stresas ir pan yra normalus. kiek jūs laiko esat kartu?

Tai tik si menesi supratot, kad nenorit teketi?

Gal jaudulis savo daro, kuo arciau vestuves, tuo daugiau baimes ir jaudulio.

Pasikalbekit su busimu vyru.

Čia man atrodo galima pavadint priešvestuviniu sindromu vos ne kas antrai taip būna

Na aš tai nesakyčiau, kad tai priešvestuvinis stresas ir pan. Jei kyla mintys, kad galbūt šis vyras nėra jums skirtasis, pasikalbėkite. Juk jei jis pasipiršo jums, turėtų suprasti, per sukąstus dantis ištverti ir paguosti jus. Juk geriau pasakyti, nei po pusmečio skirtis.

išsituoksi…..

Neįsivaizduoju, ką daryčiau autorės vietoj, bet puikiai suprantu, kokia didelė baimė.

Vis dėlto, iš šalies žiūrint, siūlyčiau nusiraminti kiek išeina ir pamąstyti, kaip jautėtės planuodama vestuves, kaip jautėtės įsivaizduodama jūsų gyvenimą kartu… Tobulų nėra, visi turi minusų, ir ne po vieną. Bet susirašykit, kas jame nervina, o tada apgalvokit, ar būtent tos savybės ardytų santuoką.

Manau, kad aš bijočiau gyvenimą susiet su bet kokiu vyru, net ir labai mylėdama. Tiesiog nepasitikiu žmonėmis. Bet santuoka – dar ne lemtingas gyvenimo nuosprendis, svarbu reaguoti į problemas. O nuo skyrybų neapsaugotas nė vienas, net ir labiausiai vienas kitą mylintys žmonės kartais išsiskiria…

Nu nekokia situacija… Autore,tikrai tai nenoras,o ne baime?

o tu paprasciau ziurek i tai juk vedybos nera nuosprendis. Visada gali nutraukti,gi neprivalai eiti lazo iki garbo.

Jums priešvestuvinys,kaip čia jį pavadinus..šokas ar nerimas. nes daugeliui moterų prieš ištekant būna, vienom stipriau,kitom silpniau, bet,jei iš tiesų labai mylit tą žmogų ir vistiek norit su juo ateityje būt, tai neskaudinkit jo atšaukdama vestuves. Taip tik prarasit jį, Pagalvokit gerai, ar vestuvių nenorit dėl jo ir todėl,kad jo galbūt nemylit ar dėl to,kad dabar bijot ištekėti, įsipareigoti. Nes dėl įsipareigojimo ir baimės ištekėti dauguma moterų prieš vestuves kenčia ir bijo. Bus vasarą du metai kaip aš ištekėjus, irgi buvo man prieš vestuves baisingas jaudulys,vos ne dvejonės,dar plius,kad labai jauna (23 metų), bet tada pagalvojau,kad su niekuo kitu nenorėčiau būti, myliu be galo savo vyrą ir ištekėjau. Ir dabar esu labai laiminga, mokomės abu,dirbam, vaikučių neturim,dar neplanuojam, bet labai rūpinamės vienas kitu,lepinam,kartu keliaujam,leidžiam laiką ir kitaip nieko net neįsivaizduočiau.Juokinga pagalvojus kaip tada bijojau. niekas iš esmės po vestuvių nesikeičia, man netgi dar geriau viskas, abu kaip šeima taupom pinigus,įsigyjam kažką kartu. beje, brolio žmona panašiai prieš vestuves buvo sumišusi,išsigandusi,net brolis klausė ar tai blogai ir ką daryt. Bet paskui viskas buvo šaunu. beveik visos kažkokią krizę išgyvena, tik reikia pagalvoti dėl ko ji sėkmės gerai viską apgalvojant be skubotų sprendimų

Ispradziu nusiraminkit ir apgalvokit ko jus norit, seimos ar laisves.

Nera tobulu, tiesiog jeigu zmogu myli, tai myli ji ir priimi su visais trukumais, manasis irgi ne tobulybe, bet 10-ti metai jau eina kai esam kartu.

Su busimu vyru pasikalbekit kaip jauciates, kad neramu, kad bijot, gal kai abudu pakalbesit, nurimsit.