Prieš vadindamos mane vyrų viliotoja, kale ir kitais epitetais… paskaitykite iki galo.

Į mano darbovietę prieš daugiau kaip pusę metų atėjo naujas darbuotojas. Man jis pasirodė įdomus nuo pirmos minutės. neturėjau jokių romantiškų minčių pradžioje, juolab buvau šviežiai išsiskyrusi ir tenorėjau ramybės…

Bet laikas vis ėjo, pradėjau juo žavėtis kaip žmogumi, vyru. Jo protu, humoro jausmu, gyvenimo būdu, viskuo… Esame ganėtinai panašūs, dalinamės mėgstama muzika, filmais, istorijomis. Nuo pat pradžių žinojau, kad jis vedęs ir turi mažą dukrą, todėl nebuvo nė jokios minties apie flirtą ar kažką daugiau, negalėčiau nieko leisti, nes išdavystė man – nuodėmė… Todėl tiesiog mėnesius gyvenau su ta mintimi, kad paprasčiausiai įdomu kartu bendrauti, juokauti ir kartu dirbti. Vasarą išėjau atostogų, tada išėjo jis. gavosi, kad nesimatėme mėnesį laiko… ir po tų atostogų kažkas pasikeitė.

Iš jo pusės atsirado subtilus flirtas, didesnis dėmesys. nieko vulgaraus. Paliečia rankas, pečius, susiglaudžia mūsų keliai ir t.t.

Pastebėjau, kad man daugiau padeda, pasisiūlo paaiškinti ko nesuprantu ir t.t. darbo reikalais buvome apsikeitę whatsappais, tada prasidėjo ir keli susirašinėjimai vakarais, ne darbo reikalais. Trumpi pokalbiai apie atsitiktinius dalykus. Vieną vakarą iš kalbos išėjo ir parašė, kad jam aš esu vos ne tobula. Protinga, šmaikšti, patraukli, įdomi, skaniai kvepiu… perskaičius tokius žodžius pasimečiau, bet padėkojau ir pokalbis baigėsi. Praėjo jau mėnesis nuo to laiko.

Po darbo buvome su bendradarbiais ne kartą pavakaroti baruose ir t.t. prie kitų jokio flirto ir ypatingo dėmesio nėra. Vėliau iš jo išgirdau, kad reiktų mums dviese nueiti išgerti. To dar nebuvo, ir galvoju, ar sutikčiau, nes tai pavojinga.

Apie jo asmeninį gyvenimą nekalbame, bet žinau, kad jo žmona gyvena su dukra kitoje šalyje, jie retai matosi… dėl šito fakto moteriškai galvojau, kad jam tiesiog liūdna, nuobodu, trūksta šilumos ir t.t. prie kitų apie savo šeimą atsiliepia vangiai ir lyg su kartėliu.

…esmė tame, kad aš dėl jo labai išgyvenu. Pradėjau svarstyti net apie išėjimą iš darbo. Jaučiu kaip jį pamilau. Jo asmenybę, charakterį, protą, pomėgius. Ir vadinkit jūs mane kūrva, ar kaip norit, bet taip atsitiko ir širdžiai neįsakysi. Mes abu esame vienas kitam įdomūs. Nežadu aš jo santykių griauti, jei jis pats jų nesusigriaus… tiesiog pasimečiau gyvenime dabar žiauriai. KĄ DARYTI? Ignoruoti jausmus, apsimesti, kad nieko nėra – tiesiog, dirbti ir kaip paauglei slaptai būti įsimylėjusiai? Bandau būti stipri, bet velniškai sunku – jis man tobulas vyras. Kiekvieną dieną pamačius tirpsta kojos.

Išeiti iš darbo labai drastiškas žingsnis ir šiuo metu geresnį darbą su tokiomis lanskčiomis sąlygomis sunkiai rasčiau.

O jis? Flirtuoja, domisi manimi, bet nieko nedaro? Jau gal geriau bandytų kažką ir galėčiau atstumti, nes dabar jau porą mėnesių kaip žaidžiame šitą vaikų žaidimą.

Aj kaip esu pasimetus. Įkrėskit kas nors proto.