Gal esate kuri praėjusi panašius dalykus?
Ši tema perkelta iš senojo forumo archyvo. Datos ir slapyvardžiai palikti kaip buvo.
Sveikos, pirmą kart rašau forumuose apie tokius dalykus bet labai viliuosi, jog kuri nors yra praėjusi pro panašius dalykus ir galėtų man padėti.
Taigi, vis dar mokausi mokykloje, ten popieriai prasti, kai kurie dalykai labai nesiseka, mokykloje žmonės labai nedraugiški, apie bendraklasius iš vis tyliu, dar tuo labiau kai klasėse atsirado naujų mokinių, žodžiu, balaganas. Nebuvo dar dienos jog eičiau mokykloje(ar gatvėje) ir nebūtų jokių “kreivų” žvilgsnių, ar kokio komentaro. Mokykloje triukšmas visada, visi rėkia, keikiasi, stūmdosi. Dar liko dveji metai čia ir nežinau kaip reikės ištverti.
Žudo rutina, kiekvieną dieną atsikeli 7, eini į mokyklą, grįžti ~3 ir iškart išeini kažkur , nors norisi ir pabūti namie, tačiau namie sedėti negaliu, nes turiu vaikina su kuriuo noriu būti kuo įmanoma daugiau, suprantu, jog jei jaučiuosi blogai turėčiau likt namie ar pasikviesti jį pas save, tačiau namie jaučiuosi labai vieniša, o pasikviesti jį nėra galimybės.
Su sveikata dar blogiau, visuomet jaučiuosi prislėgta, pavargusi, nesvarbu kiek miegu vistiek jaučiuos taippat, turiu panikos priepuolius, visada mane seka baimė… Dabar pradėjau jaustis dar blogiau, atrodo lyg kartais nejausčiau savo dešinės rankos, atrodo, jog viskas būtų nerealu ir lyg būčiau ne šitoj planetoj, nežinau kaip kitaip išsireikšti ir tuo labiau nerandu žmonių kurie jaustųsi panašiai, palaikymo sunku gauti, nes dažniausiai niekas nesupranta manęs ir visą laiką viską laikau savyje.. Depresija man jau 4 metus, buvo pagerėję, tačiau dabar vėl taspats ir nebežinau ko griebtis, kaip gyventi toliau, ką apskritai veikti…
Jei atsiras žmonių kurie kažką panašaus patyrėt, prašau, pakalbėkime.
O ar lankaisi pas psichiatrą? Geri vaistus? Nes turėtų visus tuos tavo simptomus išvardintus “normalizuot”
Lankiausi pas psichologe metus laiko, dabar ji išėjus į dektretines ir neprisiruošiu eiti pas naują. manote man reikia vaistus jau gerti ? aš manau tai tik pablogintų viską…
Lankyk jogą, ngėrusi vaistų.
Atrask kažką naujo. Gal mėgsti gaminti valgyti, jautiesi pavargusi, nes įratusi nieko neveikti ir todėl traukia prie lovos. Išgerk puodelį kavos ir dienos planelį pasirašyk.. Taip palaipsniui išsijudinsi.
Aš kartais kai ilgai žiūriu į veidrodį, atrodo, pradedu matyti save iš šalies. Ta prasme, apie save galvoju kaip apie 3 asmenį, kaip apie būtybę. Irgi sunku kam nors paaiškint, bet šiaip freaky jausmas, stengiuos greit atgal sugrįžt. Taip pat iš nėr ką veikimo kartais užeina egzistenciniai klausimai, egzistencinės krizės ir pan. Nu bet manau normalu, nes reikia kažkada susimąstyti, ką reiškia ši rutina, ar mes esame tik didelio tiksinčio laikrodžio dalis? Tiesiog reikia išmokti nepaskęsti tokiose keistose mintyse. Kiek pabludiji, tada grįžti.
Tokius dalykus galima išgydyti negeriant vaistų. Pas psichologą apsilankyk kritiniu atveju, nes turi išmokt gyventi be jo. Paprašyk vaikino, kad jis padėtų tau sugalvoti įdomios ir naudingos veiklos. Užsiimk kokia savanoryste. Tokie depresijos priepoliai prasideda kai sėdi mokykloj, šaudai per langą varnas ir ir galvoji apie savo mylimą žmogų, kad dabar negali būti su juo, o sėdi tau nemalonioje aplinkoje. Nešiokis į mokyklą kažkokį mažą simbolinį daikčiuką, kas primintų tau brangius atsiminimus. Jausiesi geriau
Susikūrk sau malonią aplinką. Aišku ten neprisitempk meškiukų, pledukų, bet tiesiog nešiokis mažus niekučius, kurie tau reiškia daug. Aš tą darydavau kai mane buvo atstūmusi klasė.
Namuose turėk savo jaukų kampelį, turėk savo erdvę, kuroje galėtum pabūti tiek su savo mintimis, tiek su artimu žmogumi. Pavyzdžiui, mano kambarys mane slėgė savo oranžinėmis sienomis, todėl perdažiau rožinė ir geltona spalva.. Atsinešiau gėlių į kambarį, išmok save pribudinti iš miegančios būsenos. Nes dabar tu ne gyveni o tik egzistuoji. Pradėk sportuoti, išjudink save, kelk tonusą…
man atrodo jums reikia specialisto pagalbos,juk nematote šviesios dienos,nieko nėra kas džiugintų.Negi nesinori džiaugtis gyvenimu? Kiek įvairių sričių žmonių vartoja vaistus reguliariai ir sutikęs net nesuprasi,kad kas nors ne taip su savijauta.Džiaugiasi gyvenimo malonumais,dirba,mokosi,o svarbiausia gauna taip reikalinga gydymą.O ar jau reikia gerti vaistus,nuspręsit ne jūs,o specialistas.Sėkmės jums
paualg – ačiū labai už supratimą, bet dėl viakino tai kartais ir su juo nekaip jaučiuos, atrodo jau nebėra kur dingti, viskas taip baisu ir negerai kad nebežinau jau…
ddeivi – suprantu kaip jaučiatės su tuo veidrodžiu, man taspats, kartais kai žiūriu į veidrodį atrodo lyg čia ne aš stovėčiau ir neina suvokti viso to ir kyla egzistenciniai klausimai, net galvą pradeda skaudėti ir visuomet jaučiu baimę… nežinau kaip su tuo kovoti, nes mūsų didžiausiais priešas esame tik mes patys ir mūsų mintys…
kaip nugalėti savo mintis?
aš jaučiuosi panašiai! jau ketverius metus kovoju su tuo prakeiktu nerimo sutrikimu ir panikos priepuoliais, ir derealizacija. parašyk man!
brimili – ačiū už nuomonę ir atsižvelgsiu į ją
mirtaisokay – būtinai parašysiu!!!
Kodėl sakot kad negerti vaistu? Čia jau reikia ne psichologo o psichiatro pagalbos. Autorė sako 4metai eina,vaistai normalizuoja nuotaiką,nuo jų blogiau nebūna. Pati sirgau depresija. Panikos priepuoliams specialisto pagalba ir vaistai yra būtini kol dar ne per vėlu!! Psichologai šiuo atvėju nebepadės. Autore man i až parašyk
Tu per daug gyveni mokyklos pabaigimo metais, šiai dienai mintimis esi išplaukus į dvyliktos klasės pabaigą arba išvis jau po mokyklos baigimo ceremonijos.. Gyvenk DABAR. esi čia ir turi taikstytis su šiais metais. Šiandien nuėjai į mokyklą, atsėdėjai pamokas, parėjai namo, pavalgai, usiimk savęs gražinimo procedūromis, domėkis kokia natūralia kosmetika, grožio puoselėjimu, atrask giliai mirusią save. Aš tikiu, kad tu atsitiesi. Šiai dienai tau sunku, nes tavo kūnas miega, protas miega… O sielos gelmėse jautiesi vieniša, nes nei kūnas nei protas neįveikia to barjero, kad reikia eit ir kažką daryti.. tiesiog apleidę jėgos. Tik atsimink kad jei ir toliau vystisi šią degradaciją, bus tik blogiau, užsidarysi visiškai namie, sezonų kaitą stebėsi per langus. Sakau, tau labiausiai padės joga. Išsivalius grįši namo. Jei vaikinas vargina, tą jam ir pasakyk, nesitampyk per prievartą. Pachillink namie gerdama arbatą, įsijungus filmą. O kitu atveju eikit pas jį pasibūti.. Jei esi link namisėdų, tada savo laiką skirstykit pasivaikščiojimams arba pasisėdėjimams.. pasidarykit pikniką, stebėk gamtą. Nes tu esi ne iš tų aktyvisščių, tau reikia ramybės, bet kad prie tos ramybės būtų ir mažas veiksmo prieskonis.
Nežinau, man autorė tikrai neatrodo tokio lygio, kad jai reikėtų gerti vaistus, normali mergina, tik neturinti optimizmo, pozityvo, užsisklendus ir įbauginta kažko.. Aš tokia buvau 6-7-8-9-10 klasėje.. Kol neišskyrstė mano klasiokų, tapau tada žmogumi.. Nes iki tol buvau pašaipos objektas.
Gali man į privatą parašyt? Labai domina vienas dalykas
12 metu depresija susirgai? Nuo ko??
Mes skiriamės tuo, kad mano tokios mintys trunka kelias minutes, o tavo – ilgiau. Man kažkaip nesunku grįžti atgal į savo reikalus, o kas atsitiko tau – tai išseko adaptavimosi mechanizmai. Nebūtinai reikia jau psichiatro pagalbos, gal pakalbėti su žmogumi, kuriam taip buvo ir praėjo. Gal reikėtų užsiimti meditacija, susitelkti ties pozityviomis mintimis, gi yra ir daug gražių dalykų, ne vien ta niūri egzistencija.
Prisijunkite, kad galėtumėte atsakyti.
