Viena iš romanų kalbų. Italų kalba turi daug dialektų, o moderni italų kalba susiformavo Florencijos, Pizos ir Sienos dialekto pagrindu

Praėjusiame dešimtmetyje Florencijos universitete pagal keitimosi studentais programą viena amerikietė studijavo italų kalbą, kurios pagrindą sudaro Toskanos dialektas, XVI amžiuje pripažintas oficialia literatūrine ir valstybine kalba. Sugrįžusi į Jungtines Amerikos Valstijas, ji nekantriai laukė progos pasikalbėti su savo italų kilmės senele jos gimtąja kalba. Vasaros verandoje, skraidančiųjų jonvabalių apsuptyje, dvi moterys prisitraukė arčiau kėdes ir sėdo pasišnekučiuoti. Nors jaunoji moteris rūpestingai rinko žodžius, iš senelės veido išraiškos netruko suvokti, kad toji jos nesupranta. Pati irgi nesuprato, kas jai atsakoma. Kodėl? Senelė buvo kilusi iš Neapolio ir šnekėjo tik to krašto tarme. Netrukus jos griebėsi gestų kalbos, to įpročio, kuris jau seniai Italijoje atsirado dėl panašių priežasčių. Dėl kalnuotų geografinių sąlygų formavosi atskiros sritys, kiekviena su savita tarme, politika ir kultūra — nuo Pjemonto ir Venecijos sričių šiaurėje iki Kalabrijos ir Sicilijos pietuose (1861 m. Turine pirmajam Italijos parlamentui paskelbus atskirų respublikų nacionalinį suvienijimą, Italija tapo viena valstybe.). Nors televizija tam tikru mastu italų kalbą sunormino, 60 procentų iš beveik 57 milijonų šalies gyventojų tebešneka tarmiškai, o kai kurie kalba tik savo tarme. Dabartinė italų kalba kilusi tiesiogiai iš senovės lotynų (nors kai kurie dialektai atsirado anksčiau už romėnus), ir tas lotyniškas pagrindas padėjo susiformuoti bendrinei kalbai, kuri palyginti yra vienarūšė. Vis dėlto Florencijos ir Romos dialektai daro kalbai didelę įtaką. Kadangi Mussolinis 1922 metais pareikalavo gryninti italų kalbą ir įvedė privalomą šešiametį mokymą (kuris po Antrojo pasaulinio karo buvo prailgintas iki aštuonerių metų), daugelis be savo tarmės mokėsi ir italų kalbos. Bet vyresniosios kartos žmonės, tokie kaip jaunosios moters senelė, jos nesimokė. Jei esate susipažinę su kita kalba, pagrįsta lotynų kalba (pavyzdžiui, prancūzų arba ispanų), arba jeigu mokykloje mokėtės lotynų, tai jums padės. Kaip ir šios kalbos, italų kalba yra galūnių kalba. Parafrazuodami Marką Tveną galėtume pasakyti, kad jeigu išmoksite tarnybinius veiksmažodžius dovere, volere ir potere (turėti, norėti ir galėti) ir galūnes, mokėsite ir italų kalbą. Žinoma, italų kalba nėra tokia paprasta. Tvenas tik norėjo pasakyti, kad veiksmažodžiai ir galūnės — tai kalbos variklis. Daugelis daiktavardžių vartojami su artikeliais, kurie suteikia italų kalbai melodingą ritmą, jie turi būti vienas su kitu suderinti gimine bei skaičiumi. Prie žodžių tvarkos reikia priprasti, kadangi būdvardis paprastai eina po daiktavardžio, kurį jis apibūdina, o veiksmažodžiai dažnai yra sakinio pradžioje arba gale.

Kaip man patinka Italijaaaa

gyvenau ten du metus

cia dar bet anglu kalba