kai pati turesi vaiku ir busi santuokoj 15 metu, tada galesi aiskinti sau paciai kas tau turetu tokiu metu rupet ;D

zinot kaip sakoma reikia isduot savo vyra kad suprastumet ar mylit, o gal as ir myliu gal nera taip blogai

O tai jūsų vyras nenusipelno elementarios pagarbos, jei jau dievagojatės, kad esate neišskiriami? O garantuota esate, kad kitam vyrui nekils diiiidelių emocijų ir tada strimgalviais lėksite pas tą kitą nesusimąstydami dėl to, ką kartu kūrėte. Bet tokiu atveju jūsų vyras bus apšiktas, atsiprašant, nuo galvos iki kojų.

Aš taip pat esu ilgalaikiuose santykiuose…ir sunku kartais būna, visokių emocijų kyla. Kartais pagalvoji ką išvis veiki su tuo žmogumi, tačiau niekad nekilo noras išduoti bei įskaudinti savo antros pusės tokiu būdu. Geriau tada iš karto skirtis, jei galvojama apie kitus. O iš jūsų postų sklinda egoizmas “aš, tik aš”…Ar įsiklausėte į tai, ko nori vyras? Ką jis jaučia?

as tai neisdrisciau to padaryt, taciau palaikau jus, kad apie ta galvoti yra naturalu ir sveika!

Nesiteisinkit cia vaiku darzeliui ir amzinoms pamokslininkems. Po keletos metu prisimins savo sapaliones ;D

jus puolat mane kaip nezinau didziausia nusidejale, as juk nieko nepadariau as niekada neisdaviau savo vyro niekada! o dabar apie tai prabilau garsiai ir jus smerkiat mane iskart ? tikriausiai esat jaunos dar draugaujancios po 2, 3 metus laimingos ir nieko nepatyrusios pavydziu jums

Atsiprašau, aš savo “sapaliones” grindžiu jau dešimtmetį trunkančiais santykiais, kurie perėjo daugybę “stadijų”.

Braškiene, nesupykit, nesmerkiu jūsų, tik bandau pasakyti, jog pagalvotumėte kaip galite įskaudinti mylimą žmogų. Ir galbūt tokiu atveju ne jūs jį paliksite, o jis išėjęs durimis trenks. Išdavystę atleisti įmanoma, bet pamiršti – niekada. Pačiai jos patirti neteko, bet mano labai artimam žmogui teko visai neseniai. Ir matydama tos šeimos kančias, bei žinodama visas smulkmenas, nes periodiškai man išsipasakojama, aš per tokį pragarą pereiti niekad niekam nelinkėčiau.

Kuo puikiausiai suptantu autore…Su vyru esam 7m. Buna juodas periodas su panasiom mintim,bet aciu dievui pasnekam ir kazkaip viskas susitvarko… autorei linkiu priimti tinkama.sprendima beto gal tiesiog kazka gyvenime reikia keisti,inesti nauju spalvu,kad isblaskyti ta rutina?gal patiems reik keistis? galbut santykiai,ta aistra atgims?

O galima paklausti visų čia komentuojančių, kurios yra už meilužio įsitaisymą? Ką meilužio atsiradimas išsprendžia šeimoje? Tiesiog smalsu ką žmonės mąsto.

ka meiluzis issprendzia ? juk nera pas mane kazkokiu super dideliu problemu pas mus seimoje viskas gerai, tik netraukiame vienas kito jau , gal tiesiog laimingesne buciau, apie ka cia rase keliata nariu, juk mes moterys mums reikia spinduliuot, zydet, but laimingom, but geidziamom gal tik tai manyje issprestu, o vyras apskritai mano laimingas zmogus jam to sexo galetu ir nebut

Jus dirbat? Nes atrodo mad is neturejimo ka veikt pievu prisimastet

nueik i kluba

o yra tokiu vyru, kuriems nereikia sexo ?

nesistebėkit autore puolimu, nors nieko ir nepadarėt. misija kai kurių narių yra pult ką tik galima.

Juokinga daros pasiskaičius kai kurių pasisakymus. Toks vaizdas, kad čia visos šventos susirinkusios. Kaip kokios senos tarkos, kurioms tik pabambėt, pasijuokt ir užsipult.

Visiškai suprantu autore, negti atrodos, kad savo istoriją skaityčiau.

na, autorės profily rašo, kad jai 23 metai… kažkaip pagal jūsų kalbą ir tikiu, kad jums nedaugiau nei tiek. Nepykit. Gerai, aš gal jaunesnė ir mažiau patyrus, tačiau tokios kalbos, kad reikia meilužio, yra absurdiškos. Jei nenorit jo palikt, tai eikit, kalbėkitės, kartu priimkit sprendimus, nes čia yra jūsų abiejų problema.

Sunku man suvokti, kaip galima taip stačia galva pulti į kraštutinumus…