Kas yra laisvi metai? Kai nieko neveiki ir bambą krapštai? Ar kai kažką dirbti, kad nesėdėti tėvams ant sprando? Manau išvis ne visiems reikia studijuoti, jei jūs apie tai, bet būtina surasti savo kertelę, o ji dažnai būna ilgo ieškojimo galutinis taškas. Bet būti veikliam, kas nėra vien STUDIJOS, nereiškia laisvi metai

As pasirinkau, nes neistojau i norima specialybe. Pradirbau tuos metus, nesigailiu, igijau siokios tokios darbo patirties, kitais metais istojau butent ten kur norejau.

Na per laisvus metus bandyčiau išvykti dirbti į užsienį, užsidirbti tolimesniam ir savarankiškesniam gyvenimui

pas mane is gap year pasidare 5 metai gap year galiu pasakyt, kad pamacius gyvenimo ir darbo sunkiau grizt i mokslus, nebent esi labai motyvuota

Imsiu gap year,nes nesu apsisprendusi,kur tiksliai norėčiau studijuoti. Be to,turiu svajonę,kurios nors pradžiai bandysiu susitaupyti dirbdama užsienyje per tuos metus. Tikiuosi,kad pavyks.

Aišku, jei ir be mokslų įsitvirtinama gyvenime, tai 0 motyvacijos mesti gyvenimą ir mokytis

Neapsisprendusi ir aš, pinigų taip pat noriu, bet nors jau ir pilnametė, bet jaučiuosi kaip vaikas, kuriam tėvai neleistų imti laisvų metų…

Aš irgi imsiu gap year, nes tik dabar apsigalvojau, kur norėčiau tikrai stoti, ir paraiškas ten pateikti jau per vėlu. Nesiruošiu labai daug per tą laiką užsidirbti ar susitaupyti, noriu viską išleisti kelionėms. Planuoju savanoriauti ar dirbti WOOF’e (tokia organizacija, kur dirbi organiniuose ūkiuose mainais už būstą ir maitinimą), workaway.com, taip susirasti naujų draugų ir pamatyt pasaulio. Dažnai žmonės net bijo apie tai pagalvot, nes yra įsitikinę, kad tai neįmanoma, per brangu ir pan. Iš tiesų tai labai lengva yra, tereikia pakankamai pasidomėti. Žinoma, reikia tik nebijoti darbo ir norėti bendrauti. Ir tikrai nemanau, kad po tų metų išvis nebestosiu. Mokytis man patinka.

Kiek is mano pazystamu iskart po mokyklos niekur neistojo ar nestojo, tai veliau ir niekur nebejo mokytis…

Šiuo metu gap year’inu. Tikslas gapo, buvo persilaikyt egzus, tačiau supratau, kad nebenoriu ten kur neįstojau šiuo metu dirbu, taupausi, nesigailiu tikrai. Tačiau labai labai laukiu moklso metų ir noriu pradėt mokytis!

Mano mama tai per labiausiai kažkaip nesikiša į mano sprendimus,išsako savo nuomonę,o po to seka sakinys : Tavo gyvenimas,tau spręsti,kokios ateities tau reikia. Visada susilaukiu palaikymo. Paaiškinau jai visą situaciją – į vf tiksliai,kad neįstočiau ten,kur mąsčiau stot,o mokėti už studijas Lietuvoje nematau prasmės,nes tikrai per dideli pinigai,manau,kai perspektyvų mūsų šalyje dirbt pagal savo specialybę laaabai nedaug (žinoma,nekalbu apie mediciną ir pan.) .

verta, aš ,taip išėjo , jog įstojau ten kur nenoriu, išstojau laaaabai greit. ir man tik po metų metelių atėjo į galvą ko aš iš tikrųjų noriu, kas mane traukia, kam aš turiu aistrą

Tai įsidarbink, išeik gyvent “ant savo šiknos” ir nereikės jokių leidimų iš tėvų. Savo pažįstamų rate turiu pakankamai įvairių pavyzdžių – vieni kažką tikrai nuveikė, užsidirbo, atrado save, o kiti taip ir pragulėjo su savo dideliais planais pas mamą ant sofos. Jeigu rimtai ketini važiuot į užsienį, tai jau dabar viską žiūrėkis, planuokis, taupyk, žodžiu, būk aktyvi ir tada tikrai turėsi naudos.

Pati gap-year neėmiau, nes buvau labai tvirtai įsitikinusi, kad noriu studijuoti tai ką studijavau, bet, pastudijavusi metus, supratau, kad tai visiškai ne tai ko noriu ir mečiau, taigi irgi savotiškas gap-year gavosi. Jeigu yra kažkokia specialybė kuri labai traukia, gali visgi pamėginti ją pastudijuoti, juk per pirmą pusmetį gali mesti.

Labai įdomu tada, kas ten per pažįstami Daug žmonių žinau, kurie darė pertrauką. Sėkmingai įstojo. Tame tarpe ir aš. Bet šiaip gailiuosi, kad metus praleidau