Su vaikinu draugaujame 2 metus, tikrai mylime vienas kitą, gerai sutariame, planuojame bendrą ateitį… Nesuprantu vieno dalyko, aš šiek tiek gėdijuosi, kam nors pasakyti, kad mano vaikinas dirba tolimųjų reisų vairuotoju – fūristu. Kažkaip gėda kam nors pasakyti, vengiu tokios temos ir jei kas paklausia ką dirba maniškis, tai atsakau apimta gėdos, nes atrodo, kad tas žmogus kažką jau neigiamo apie tai pagalvoja… Atrodo, lyg ir negėdinga profesija, bet kaip ir neigiamą atspalvį turintis darbas dėl įvairiausių stereotipų ir tie reisai, tie išsiskyrimai man kelia kažkokį diskomfortą prieš žmones, nes ne kartą esu susilaukusi neigiamų replikų apie fūristus ar šiaip užuojautos dėl vienišumo ir pan. Nepatinka man, kad taip yra, kad kyla man gėdos ir kitokie neigiami jausmai ir juk ir negerai, kad gėdijuosi mylimojo darbo. Bet tai kodėl aš taip jaučiuosi? Ar čia normalu? Gal kas panašių situacijų turite ar turėjote? Ką manote, ką galite patarti… ačiū už jūsų pasisakymus.