Pradėsiu nuo to, kad man 18 metų, vaikinui beveik 20. Draugaujame beveik 3 metus. Draugystės pradžioje buvo viskas gražu, trauka buvo, norėdavos ir ne tik su rankom padirbėt, o ir sekso.. Taigi beveik po metų pasimylėjom. Nieko nejaučiau, bet bandėm dar ne vieną kartą ir dažniausiai būdavo mano iniciatyva. Tačiau po sekso būdavo daug streso, kad gal pastojau, nes dažnai atsitikdavo nelaimių.. Kuo toliau, tuo labiau nebenorėt pradėjau sekso, nes ir nieko nejausdavau, ir esu kategoriškai prieš pastojimą ir vaikų turėjimą, todėl sakau, kad mylėsiuos tik kai sueis 25 metai.. Einu prie esmės.. Vaikinui tai nepatinka, labai dažnai to nori, prašo, matau, kad jam sunku. Bet aš negaliu to daryti.. Atrodo, kad “užsikodavau” nuo to. Vaikiną tikrai myliu, jis man labai gražus. Bet aš neesu ta, kuriai to reikia. O vat jam reikia. Šiandien yra išgėręs ir bėdavojosi draugui ir man, kad negauna iš manęs. Sako man chujova, turiu mergą ir negaunu. Tipo man bus prostatą ir man bus blogai (iš tiesų pastebėjau, kad jam sunku, kai sysioja, nes su tokiom čiurkšlėm, na žodžiu).. Pradėjo aiškint, kad jis gali jau sirgti ir kad aš kalta. Nes jo seneliui yra prostatos vėžys ir kad jam gali būt taip. Sakau tirkis, kol nevėlu ir jei kas gydykis. Tai pradėjo kaltink, kad aš kalta ir kad jis nesigydys, jei serga.. Ką manot? Nebežinau, ką daryt. Vaikinas į kairę nenueis tikrai (labai tikiuose ir pasitikiu). P.S atsiprašau, kad tiek daug prirašiau..