Kažkada prisiekiau sau, kad nesinaudosiu anonimo funkcija…Bet kai neturi kam išsikalbėti, o atveriant širdį nepažįstamiems nesinori viešintis, teks ją pasinaudoti. Tikiuosi nesmerksite, o jeigu atsiras mane pažinusių – prašysiu neskelbti. Stengsiuosi rašyti kuo glausčiau ir konkrečiau.

Taigi, situacija tokia:

Esu beviltiškai įsimylėjusi mergišių. Asmeniškai pažįstu kelias, kurias jis jau yra įskaudinęs, ir dėl ko jį taip ilgai smerkiau…Bet širdžiai neįsakysi… Jis apie mano jausmus žino, nes prisipažinau jam.

Esmė, kad mes bendraudami bučiuojames, jis mane ant kelių pasisodina ir pan…Bet tai vyksta, tik kai būname dviese. Lydausi..Pati sau noriu trenkti antausį už tai, bet negaliu susivaldyt. Man paprasčiausiai būna gera.

Vakar šiek tiek baliavojom. Man išvažiavus, tęsėm pokalbį per sms. Pasakė, kad tarp mūsų tikrai nieko neišeis, ir kad jis būtų labai laimingas, jeigu sutikčiau būti jo drauge. Pažliumbiau, aišku, truputuką, bet niekas to nežinojo…Tiesiog tęsėm pokalbį lyg niekur nieko.

Trečią ryto jis pas mane atlekė, išsliūkinau iš namų, nes prižadėjau jam masažą…Dėl kurio ir atvažiavo. Pasitiko mane bučiniu, atsisėdom ant galinės sėdynės, parūkėm… Jis nusimetė maikę, pradėjau daryti jam masažą – ne kokį erotinį,bet pati paprasčiausią, ir šiaip, kalbėjomes grynai apie darbą.

Užbėgant įvykiams už akių paminėsiu, kad ne, mes nepasimylėjome. Nors, tiesa, jis akivaizdžiai to siekė.Buvau apgraibyta, nuregta iki pusės, ir daugybę kartų gavau stumti jo ranką šalin…Bandžiau aiškinti, kad aš NENORIU būti fuckbuddy ar friend-with-benefits,bet jis, matyt, per daug įsiaudrinęs buvo. Vis dėl to paleido mane, ir kai pasakiau, kad jis žiaurus, kad taip naudojasi mano simpatija, jis tik gūžtelėjo pečiais. Paaiškinau jam, kad nenoriu nieko intymaus su kažkuo, kam reikia tik kūniškų malonumų, ir nuėjau namo…Vėliau gavau du sms, į kuriuos neatrašiau:

‘Sry, to neturejo but, tiesiog zveris pabudo, o jis daznai mastyma atjungia, pastebejai jau..’

‘Labanakt ir nepyk…’

Žodžiu. Graužiuosi nesveikai, bet tikrai ne dėl to, kad neleidau jam kažko daugiau, nors ir prašė. Graužiuosi dėl to, kad išvis jam leidau prie manes prisiliesti. Man gėda, kad leidau jam save bučiuoti, kad leidausi liečiama, nors ir toli gražu ne visur….Aš esu iš tų žmonių, kurie negali net prisiglausti prie nemylimo žmogaus, o bučiniai ar tuo labiau seksas, jeigu ne su mylimuoju, man išvis yra tabu. Šiuo atveju, nors aš ir myliu, žinau, kad jis taip nesijaučia, ir ko jis nori tėra kūniški malonumai….Man pačiai bjauru, kad net mano principai nublanksta ir linksta kojos, vos jis yra šalia….

Ačiū, jei skaitėt. Tiesiog norėjau išsikalbėti, nes realiai neturiu kam.