Kai susipažinome, jis buvo išsiskyręs, tik dar neoficialiai. Gyveno mano mieste, o užmiestyje turėjo namą… Jame gyveno jo žmona. Tas namas jam labai svarbus buvo nuo pradžių, pasakojo kaip pats jam uždirbo, kaip pats viską statė ir darė ir t. t. Išsikėlęs buvo trumpam, į savo mirusio tėvo butą, neva tai kol žmona ramiai ras kur išeiti, teismo priteistą turto dalį planavo jai išmokėti. Deja… Žmona net nesiruošė išsikelti. Reikalavo arba kad jis išsikeltų, arba kad vienas gyventų viename namo aukšte, kitas kitame. Pasitasęs, kurį laiką jis sugrįžo į tą namą. Man širdis plyšo. Niekada ten neidavau, nes vis tiek ten gyveno kita. Su laiku aišku jam vėl tas gyvenimas apkarto, pradėjo nuolat būt pas mane, bet iš to savo namo visiškai neišsikraustė. O žmona ten visalaik ir gyveno. Dabar net gėda rašyti, bet taip laukdama kažkokių pokyčių praleidau su šiuo žmogumi 5 metus. O ir susipažinom jau abu ne vaikai toli gražu… Nors be tų keitų aplinkybių mūsų santykiai buvo puikūs, labai mylėjom (mylim?) vienas kitą, visada juo galėjau pasitikėti, visada būdavo didžiausia parama ir atrama, supratingas, geras, linksmas na žodžiu puikus vyras, puikus žmogus. Bet prieš du mėnesius jis vėl pradėjo vis dažniau grįžinėti į tą savo namą, aš irgi spaudžiau, kad reikia kažkaip spręsti šį klausimą ir baigti vieną kartą, keltis kartu mums gyvent, kad ir pas mane (jis visada sakė, kad gyvent ir mirt nori tam savo name), o jei ne tada krapštyt tą žmoną lauk ir ten keltis, bet keltis į vieną aukštą, kai kitame svetima moteris nesutikau…. O dabar rezultatas: apsibarėm, jis išvažiavo, savaitę nekalbėjom, šiandien pasakė, kad jis grįžta namo, kad ten jo namai, jo rankom viskas sukurta ir matyt kitaip nebus, bandys lipdyti buvusią santuoką arba gyventi su žmona kaip atskiruose namo galuose. Ramiai su juo atsisveikinau, nors tikriausiai jis tikėjosi, kad prašysiu to nedaryti, nes labai nenorėjo užbaigt pokalbio, vis kartojo, kad nenori pykčio, nori man padėt kai reikės ir dar kažkokius vėjus, bet jau nesiklausiau… Dabar sėdžiu ir bliaunu krokodilo ašarom. Iš vienos pusės gaila prarasti vyrą, kuris man buvo labai geras, iš kitos pusės pikta ir gaila 5 metų, o labiausiai skaudu suvokti, kad realiai jis mane iškeitė ne į kitą moterį, ne į kokią ten didžiausią gyvenimo meilę, kuri netikėtai pasirodė, o į cementą ir plytas, į tą savo prakeiktą namą.

Kodėl rašau? Nežinau. Nežinau kur dėtis. Gal kam panašiai buvo? Kaip ištvėrėt? Baisiausia, kad žinau, jog jei kada praskysiu ir jam paskambinsiu, viskas vėl užsisuks iš naujo… O kaip nepraskyst per šventes? Kaip nepadaryti tokios klaidos? Ką man daryt? Kaip padėt sau?