Gyvenimas be vilties?
Ši tema perkelta iš senojo forumo archyvo. Datos ir slapyvardžiai palikti kaip buvo.
Sveikos. Pradesiu nuo to, kad sergu depresija. Seniai. Be viso to, esu patyrusi labai daug blogu dalyku, tokiu kaip vaikinu isdavinejimas, patycios ir pan. Siaip nesu is tu, kurios isoriskai atrodo silpnos, niekam neleidziu pamatyti savo vidaus, nors daznai tiesiog neatlaikau, ir visi mano, kad esu siaip bevale tingine, amzinai viskuo nepatenkinta. Be viso sito, nekenciu savo isvaizdos: i veidrodi niekada neziuriu, nesifotkinu ir pan. Zinoma, kai einu kazkur, galiu susitvarkyt ir atrodyt tikrai graziai. O bet taciau, esu stambi. Niekada nebuvau numetus svorio, simtai kartu bandziau save tam nuteikt – atrodo, lyg kas gyva pjautu, mano mintys ir taip kraujuoja, o kur dar galvot, ka valgyt. Juokas juokais, bet kartais maistas vienintelis, kuris mane laiko gyva. Tai va, kad ir kokia stipria bandau vaidint, nebegaliu daugiau viena but. Turiu sese, kuri gyvena kartu su manimi ir savo vaikinu ir tai tik paastrina mano situacija, nes as ziauriai jiems pavydziu. Pavydziu visiems laimingiems zmonems. Issikyriau su vaikinu (greiciau kiaule, kuri beprotiskai mylejau), po 3 metu draugystes, per ja buvo n isdavysciu ir zeminimusi, viena karta vos nenusizudziau, ne tiek del jo, kiek kad niekam isvis esu nereikalinga. Niekam tikus. Zinau, kad depresija iskreiptai veikia mano mintis, bet as negaliu kitaip galvot. Visi mane isduoda, palieka. Niekam as nepatinku, niekur nepritampu, visada kazkur girdziu pasaipia gaidele savo pusen. Taip norisi vaikino – zmogaus, kuris mane tiesiog palaikytu ir suprastu, bet as jau niekuo nepasitikiu, absoliuciai jokiais zmonem. Pradedant bendraut su nauju vaikinu jis man automatiskai tampa slykstus, nes iskart matau jo ydas. Zinau, kad tobulu nera, bet as tokio ir neieskau. Juk matau, kad yra normaliu vaikinu, bet jie uzimti jau buna. Neatsimenu is tikruju, ar buvo mano diena per pastaruosius 10 metu, kada negalvociau apie savizudybe… Drauges seniau klausiau, ar ji jaute kada nors laime ir kas tai per jausmas. Ar gali but, kad as tiesiog negaliu jaust laimes? Fiziskai? Atvirai saves paklausus, as isvis gyvenime nieko jau nenoriu, nes surasti zmogu, kuris bus panasus i mane, neimanoma, kadngi esu visiska intraverte, internetu bendrauju labai gerai, o susitikti negaliu eiti, nes po visu pasimatymu buna kzkokiu repliku i mano puse, man saviverte,kurios ir taip nera, krenta dar zemiau. Ech, isvis nenoriu but gyva net..
Tarp kitko, man 23 metai, studijuoju ir dirbu. Pilnai islaikau save nuo 18, savanoriauju daug kur, mano visi darbai iki sios dienos yra sunkus, tad tikrai nesu islepinta. Atsiprasau uz padrikas mintis, tiesiog nezinau ka daryt, bijau, kad viena diena ivyks blogiausia. Toks jausmas, kad man lemta visa gyvenima uz kazka kentet…
Parašyk PM su temos nuoroda jeigu norėsi pakalbėti
O depresiją diagnozavo gydytojas? Gydaisi? Ar pati sau nusistatei ligą? Nes viską perskaičius pasirodė, kad didžiausia problema yra vaikino neturėjimas. Taip, kiekvienas tikriausiai nori turėt žmogų, kuriam nuoširdžiai rūpėtum, bet juk tai nebūtinai turi būti vaikinas?
Dabar dar kartą perskaityk savo rašytą tekstą ir atsakyk sau į klausimą – ar tave pačią trauktų toks nelaimingas ir viskuo nusivylęs žmogus (o ypač, jeigu jaustumeisi laiminga)? Iš gailesčio nebent? Todėl šiuo atveju reikia pradėt nuo kitų dalykų. Jeigu manai, kad artimoj aplinkoj nėra žmogaus, kuriam galėtum atsivert, pabandyk atrast virtualų pašnekovą, su kuriuo sietų panašūs pomėgiai, domėjimosi sritys, galbūt išgyvenimai (minėjai, kad rašyt gerai sekasi – tai atsiskleisk internete? Dalinkis mintimis, diskutuok?). Nemyli savęs dėl išvaizdos, bet susitvarkius atrodai gražiai – tada reikia dažniau pasigražint, jei tai prideda savivertės, leidžia geriau jaustis. Pasinerk į veiklą, kuri yra miela širdžiai. Ir svarbiausia – daug darbo su savo mintimis, požiūriu į save. Nes jei niekaip negali susigyvent su savim, kaip tada ruošiesi suteikt laimę kitam žmogui?
Ar vartoji vaistus? Gali parašyt man, jei nori.
Jei nori, gali parasyti man
Sujaudino mane tas jūsų pasakojimas. Tik ką grįžau iš Anglijos, sutikau nemažai įvairaus amžiaus ir fizinės išvaizdos žmonių, ir viršvorio turinčių, jie tikrai dėl to nėra ignoruojami, kaip pas mus, myli ir yra mylimi. Kodėl nors vasarai jums neišlėkus kur nors į užsienį padirbėti? Jums vieno dalyko trūksta, tai pasitikėjimo savimi. Pamiršite visas depresijas. Žinau, lengva patarti, sunkiau padaryti, bet juk reikia, suplanuoti viską ir pirmyn.
Kaip liūdna ir skaudu skaityti kas čia parašyta, nes daugelis dalykų identiški mano dabartinei situacijai. Man 21 ir aš taip pat kiekvieną dieną kovoju su sunkia depresija, noru pasitraukti labai prašau, parašyk man. Norėčiau su tavimi pabendrauti, galbūt galėčiau ir pati išsipasakoti. Galų gale, galėtume padėti viena kitai.
autore jus tiesiog mane apibudinote tik vienu skirtumu skiriasi kad turejote vaikina o as dar neturejau,irgi galite man parasyti galesime pabendrauti
Autore ir kitos, kurios is tiesu itariate, kad sergate depresija – kreipkites pagalbos. Jei depresija yra sunki ir gili, vien pokalbiai nepades, bet siaip bendravimas su geru terapeutu (ar kad ir zmogumi, kuris isklauso) gali padaryti daug. Fizine veikla (moksliskai irodyta) taip pat gerina situacija.
Sergant depresija labai lengva isisukti negatyviu minciu rate ir viskas, kas vyksta, interpretuojama tik per juoda prizme… Neuzsisedekit vienos su savo skausmu.
Ir manyciau, kad pries ieskantis zmogaus santykiams reiketu susitvarkyti su savimi, nes budamos tokios pazeidziamos labai lengvai tapsite priklausomos nuo kito (savo ”gelbetojo”).
Man atrodo, kad jums pirmiausia reikia psichologo, o ne vaikino. Mano artimas žmogus sirgo depresija, ir po intensyvios psichoterapijos bei vaistų pagaliau iškopė, tfu tfu. Bet tam reikia laiko ir kantrybės. Turit pati sau tiesti pagalbos ranką ir pasikliauti profesionalais, jei skirs vaistus – gerkit neišsisukinėdama. Raskit žmogų, profesionalą, kuriam bent jau iškalbėtumėt viską, kas slegia. Kad išmoktumėt atsiverti, nes intravertams tai – sunku, ir tos juodos mintys neiškalbėtos vis tempia žemyn. Kol su savimi nesusidraugausit, kol savęs nemylėsit, negerbsit, joks vaikinas stebuklų nepadarys – banalu, bet tiesa. Kad ir kaip būtų juoda kartais, kad ir kaip sunku, žinokit – visada taip nebus! Tikrai nebus. Gal po dešimtmečio gyvensit kokioj Ispanijoj ant vandenyno kranto ir būsit trijų vaikų mama. Arba Lietuvos prezidentė arba tiesiog laiminga moteris. Tik neatimkit sau tos galimybės.
Prisijunkite, kad galėtumėte atsakyti.
