Gyvenimas – ne filmas, o gal kada?
Ši tema perkelta iš senojo forumo archyvo. Datos ir slapyvardžiai palikti kaip buvo.
Na štai, dar viena pasiguodimo tema. Prisistatysiu: man 17metų, mano įprasta darbo diena prasideda mokykla bei baigiasi tuo, jog likusį laiką praleidžiu viena pati namuose. Gal tai daug kam atrodo įprasta, bet man ne, pati negaliu patikėti kuo tapau. Nes iki 15metų buvau kompanijos žmogus, visada būdavau dėmesio centre, aah dievinu tą jausmą. O kas dabar? Visiškas šnipštas, nes to nebėra, nebesijaučiu pilnaverčiu žmogumi. Tai nėra pagrindinė vertybė tiesiog aš tokia esu: man reikia dėmesio, reikia kompanijos, reikia bendravimo – niekas nepakeis to! Kodėl tapau nepasitikinti savimi? Ogi todėl nes pasitikėjimo ir kompleksų kovoje laimėjo kompleksai! Tapau uždara, netgi tyli, drąsiai nebereiškiu savo nuomonės, neturiu pakankamai draugų. Bet galiu pasidžiaugti tuo, jog šiais metais susiradau žmonių su kuriais pradėjau bendrauti. Yra pasakymas “Su kuo susidedi toks ir pats patampi” tai galiu pritarti. Turiu draugę, su kuria bendrauju nuo praeitų metų ir tikrai praeiti metai buvo blogiausi, nes daugiau nebuvo jokių žmonių su kuriais bendraučiau… Dabar srautuose aplinkui mane tiek optimistiškų žmonių, jog pati po truputį pradedu jausti, jog tokia tampu. Jie įneša gero energijos pliūpsnio, daugiau laimės. Ir pati po truputį pradėjau suprasti, kad ta draugė niekada man nebuvo labai artima. Tiesiog ji visiška rimtuolė, jokios šypsenos, vien tik neigiamos emocijos, suirzimas, nepasitenkinimas kuo nors, jokio jaunatviškumo džiaugsmo, net buvimas šalia jos mane pradėjo po truputį slėgti. O aš noriu pašėlti, pasidžiaugti jaunyste, juk gyvename tik vieną kartą ir žinau jog verkšlenimai nieko nepakeis, todėl stengiuosi keisti požiūrį į gyvenimą, mąstyti pozityviai. Noriu susirasti tikrų draugų, galbūt vaikiną, tiesiog mėgautis gyvenimu! To siekiu, tikiuosi viskas ir išsipildys. O kaip jūs nugyvenote 17tuosius metus? Gal duosite kokių patarimų? Pasidalinsite savo istoriją? Visų pasisakymų labai lauksiu!
P.S Dabar žiūriu motyvacinius filmukus, kurie šiek tiek pakelia savivertę ir padeda suprasti, jog viskas yra įmanoma, tiesiog reikia to norėti.
atsargiai su tais motyvaciniai filmais knygom ir panasiais dalykais. jie pakelia nuotaika bet po savaites ar keliu ji krenta, reikia vel naujos “motyvacijos pakelimo” ir taip ratas uzsisuka be galo. tampama priklausomu nuo sito motyvuojancio sss, o kai kas neblogai is to pelnosi
pradedant gimnazija ir ja baigiant, nu aisku vis labiau savo akmens kampus nuslifavau, labiau sustiprejo asmenybe ir visokie bruozai, zdz su kiekvienais metaus panesejau i tai kas esu dabar, su keliom draugem ir as buvau siela, bet su jom susitikau gimnazijoje vis reciau reciau, buvau tokia beveik antisocial, kadangi esu pati tam tikro charakterio tai turejau geriausia drauge kuri panasaus charakterio, nesam standartines linksmuoleas fainuoleas, nebent tik sau paciom 17metu isnaujo atradau hobius, stiliu, drauges, svajones, va dar draugeli susiradau tai taip ir gyvenau, cia 11klasej musiet buvo, tai buvo atsipalaidavimo metas, nes nebeejau i visokius burelius, baigesi pupos egzai, o kiti egzai tik kitais metais, tai tupedavau namie ar tai pas drauges kartais… tai tiek
Iš viso mačiau tik 4filmukus, tikrai nemanau, kad tai gali sukelti kokią priklausomybę. Tuos filmukus žiūriu ir dėl to, jog noriu labiau įsisavinti anglų kalbą, taip pat malonumui. Man patinka žiūrėti įvairaus pobūdžio filmukus ir tikrai nuo nei vieno man neišsivystė “priklausomybė”.
op
op
Prisijunkite, kad galėtumėte atsakyti.
