gyvenimas, nelaiminga meilė, studijos
Ši tema perkelta iš senojo forumo archyvo. Datos ir slapyvardžiai palikti kaip buvo.
Labas visiems.. (Sunku sakyti sveiki, nes taip negražu sveikintis.).. ką gi sunku kažką pradėti rašyti.. gal sulauks ši tema dėmesio, gal kam nors padės ši tema, o gal atsiras panašių žmogiukų atsidūrusių panašioje, ar esančių tokioje padėtyje.. Gal bus parama nepasiduoti, jug būna ir blogiau.. Jug visuomet smagiau, kai kaimyno namas dega..
Na užteks įžangos.. pradėkim viską nuo pradžių…
Maniau niekad nemylėsiu.. Turėjau savo taisykles, ir viena iš jų: never fall in love (vėliau pasikoregavau, nemylėk, tol kol nebūsi užtikrintas, jog tai tas tavo žmogutis..) Bet deja.. Tai buvo laimingiausi mano patirti mėnesiai.. Susipažinome, banalu, pažinčių svetainėje.. Niekad netikėjau, jog tokia neįtikėtino grožio mergina mane užkalbins, vis negalėjau patikėti kai pradėjom bendrauti, susitikinėti..
Nuo pat pradžių pajutau, jog tai TAS, mano žmogutis, niekad nieko nežiūrėjau, nesukau galvos, vis tik norėjau ją pamatyti, laukdavau, kuomet ji atlaisvės, ir galėsim susitikti.. Ji buvo užimtas žmogutis, nors aš ir dirbau (ir vis dar šiaip ne taip dirbu) dar ir studijavau.. paradoksalu, jog galėtumėt sakyti, kad aš labiau užimtas.. Bet.. lai būna kam nors tai ant sąžinės kas labiau.. Viskas buvo idealu, turėtų ne viena mergina šito pavydėti..
Atradau savo gilumoje kadaise slypėjusį romantiką, (po paskutinios 3m draugystės itin pasikeičiau, mečiau sportą, nekesdavau švenčių, siekdavau išsiskirti prieš šventes, jog nereikėtų dovanoti gėlių…) Tačiau su ja viskas buvo kitaip, tiesiog jausdavau, kad būtina ją nustebinti, netikėta gėlių puokšte, romantiškomis vietelėmis..
Ir galų gale, atėjo, ta nelaukta sesija.. Dėl kurios vis mažiau skyrė man laiko.. prašė netrukdyti, ir net jau buvom ant skyrybų ribos.. O aš irgi nešventas.. pradėjau grasinti savižudybėmis.. Pripažinkim.. Kuo labiau mylim, tuo labiau netenkame proto, savitvardos.. Nekartą kentėjo krumpliai, o gal sienos.. Jaučiau tikrai jog tebėra ta kibirkštėlė.. Bet kuo toliau tuo ji labiau tolo.. Ilga ta istorija, visų smulkmenų, baisybių ar gerumų neketinu skelbti.. buvo mažų barnių dėl ex bendravimo, dėl manęs baimė, jog man kas nenutiktų, ar jai pačiai būnant šalia.. Aš niekad jog gyvenime nenuskriausčiau.. Ir buvau pasiryžęs ir tebesu viską padaryti.. Tačiau po gražių netoli 5mėnesių draugystės nutrūko mūsų santykiai.. antras mėnuo kaip primuštas šunytis kankinuos.. Bet myliu ją.. Tačiau pastaruoju metu pernelyg sunku ištverti.. Kenčia ir kiti artimi žmonės.. Tėvai, į kurių skambučius nebeatsiliepiu jau senai.. Mėginu vis susigrąžinti.. Bet pernelyg dažnai kirba mintis, o galiausiai po šios nakties paaiškės.. Ketinu nutraukti likus pusmečiui iki bakalauro baigimo studijas…
Visiems hater’iams: “Prieš kažką smerkiant, užsidėk jo batus ir praeik jo kelią, paragauk jo ašarų, pajusk jo skausmą. Užkliūk už kiekvieno akmens, už kurio jis buvo užkliuvęs. Ir tik po to kalbėk, kad tu žinai kaip reikia teisingai gyventi.”
O kas norės tas supras:
Naivu sakyti, nepasiduok… Žodžiai gydo – žodžiai žeidžia…
Autoriau, man tavo mintys tikrai pažįstamos. Pati panašiai mąstau. Bet iš kitos pusės – suprasdama visą tai, bandau sau padėti. Ir išties, jau šiek tiek lengviau. Manau, tau reikėtų atsiriboti nuo to žmogaus, tikrai yra lengviau, kai jo nematai. Mažiau širdį skauda…
nepyk, bet man atrodo visi emociniai protrukiai atrodo nerimti, kai pagalvoji, kad ta panele tiesiog nenori buti su tavimi, tu be reikalo uzsiciklini, kad ji viena vienintele tavo meile, kad ji tas tavo zmogus ir tt, ne tavo ji zmogus, jei ateities su tavim nenori, vadinas po laiko atrasi tu “ta” savo zmogeliuka, kuris tave myles ir gerbs ir bus salia, cia tiesiog pereinamoji stadija, savo antrosios puses beieskant. Be to patarimas, kuo greiciau patikesi pasauliu, kuo greiciau stengsies ja isbraukt is savo gyvenimo, tuo greiciau tavo gyvenime atsiras kita panele, kuri veikiausiai kels dar didesnes emocijas, nei si sekmes!
Turbut kiekvienas is musu yra isgyvenes tai ka tu dabar rasai, bet kazkaip susivokem ir ainam i prieki, teisingai sakoma, kad moterys stipresnes, visiskas absurdas, kad jai vaiknas verkia del merginos jis kitos ale nepamils, mano patirtis rodo ka kita pasitraukt nori is gyvenimo, na tai pirmin ,skaudink savo seima, manai tai merginai rupes deja po pusmeco busi pamirstas. Jai visi zudytusi del nelamingos meiles manau zmonija isnyktu.
Aš idealistas, vis dar tikiu.. Nenoriu patikėti tuo kas vyksta, nes tik dėl to dar stūmiuos į priekį.. Jei prarasiu tikėjimą, prarasiu didžiulę dalį savęs.. O šiandienos istorija pasibaigė tuo, jog dar 1diena atidėjau studijų nutraukimą..
Kažkaip atrodo iš tiek pasisakiusių, visos tik smerkiat, nesuprantat, kokia graži meilė kai vaikinas stengiasi, to gražumo.. Tik 2žmonės per visą tą laiką yra pasakę, jog mielai apsikeistų su manim vietomis, jog patirtų tokius gilius išgyvenimus.. O kitas, jog graži tokia kančia, tik gaila jog be tikslė ir nieko nepasieksi… Verčiau jausiu, nei būsiu beširdis su kažkuo ar vienas…
Prisijunkite, kad galėtumėte atsakyti.
