Sveikos. Taip nutiko, kad atvažiavau į kitą miestą su savo buvusiu. Važiuodama nežinojau, kad taip nutiks, bet apsigyvenus kartu, išsiskyrėm po poros savaičių. Santykiai buvo “ant ribos”, draugavom virš 3 metų, bet viskas jau buvo pradėję byrėti. Galvojom abu, kad viskas bus gerai, kad jaukiau gyventi su žmogumi, kurį pažįsti. Vis dėlto, klydom. Labai sunku šalia matyti žmogų, kurio gydant širdies žaizdas reikėtų mažyti mažiausiai. Jam gal lengviau, nežinau, bet aš tikrai kenčiu. Būtent dėl to, kad jį nuolat matau, kartais pagalvoju “o gal reikėtų pabandyti iš naujo…”, bet mes skyrėmės ir taikėmės milijoną kartų, visus kartus dėdavau taškus aš, o šįkart padėjo jis. Ir jis visiškai nenori nieko bandyti iš naujo. Kodėl nesikraustau? Nežinau. Bandžiau ieškotis vietos kitur, bet labai nenoriu gyventi viena, o daugiau nežinau, su kuo galėčiau. Buvo viena panelė, bet nenorėjau su ja. Ir nežinau, ką daryti, nes labai sunku. Patarkit, prašau.