Prieš metus su puse turėjau vaikiną. Nors gal reikėtų sakyti – maniau, kad turėjau vaikiną… Draugavome beveik 3 metus. Per atstumą, nors ir nedidelį +/- 55 km.

Susitikdavome kelis kartus per mėnesį. Aš aišku mielai būčiau susitikusi daug dažniau, tačiau jis neturėdavo laiko, o gal ir noro. Visada susitikimams iniciatyvą rodydavau aš.

Leisdavome laiką kaip ir visos kitos poros – su draugais, šventėse ir pan. BET. Niekada nesimylėjom. Visuomet eidavome kartu miegoti, viename kambaryje ir vienoje lovoje. Apkabindavo, pabučiuodavo ir „labanakt, myliu tave, aš labai pavargęs“. (Impotentas, gėjus ir pan.??? Tuo metu taip galvojau ir aš) Kartais būdavo momentų, kai atrodė jog pasimylėsim. Bet tik atrodė. Nes realiai jis net liemenėlę bijo atsegti (tikrai leidau). Pamenu pirmuosius kartus, kai likome kartu nakvoti, jis miegodavo su drabužiais. Iki kol nepasakiau, kad jei nenusivilks – gali klotis sau patalus ant grindų ir miegot ten. Būdavo bučiniai, glamonės, tačiau lemiamą momentą jis staigiai atšaldavo. Ignoravau tai. Prievartaut irgi jo nesinorėjo.

Kas keisčiausia apie seksą mes kalbėdavome ir kalbėdavome daug, mintimis jis jo norėjo. Bet tik mintimis.

Pažinojau visą jo šeimą ir visus giminaičius. Buvau visiems pristatyta kaip jo panelė.

Išsiskyrėm. Ne tik dėl sekso, kurio nebuvo, bet ir dėl kitų priežasčių.

Vaikinas domėjosi kita religija. Mėgino ir mano mąstymą pakeisti – nesigavo. Kuo daugiau jis klimpo į kitos religijos kilpą – tuo labiau mes tolome. Neliko apie ką kalbėti. Mastėm visiškai skirtingai. Kiekviena diskusija virsdavo konfliktu. Išvadindavo mane kvaile, kuri nieko neišmano ir nesupranta.

Šiuo metu buvusio vaikino nematau išvis. Na nebent kai kokios nors rimtos progos – šventės (vestuvės, krikštynos), į kurias pakviečia bendri draugai. Viskas būtų lyg ir gerai.

BET. Yra vienas bendras mūsų draugas, kuris nuolat man primena apie jį. Pastoviai klausinėja ar aš dar myliu buvusį vaikiną. Atsakau NE. Tuomet prasideda „myli jį, visada mylėsi, nemeluok sau“. Ironija, sarkazmas ar pasityčiojimas iš manęs? Pagalvočiau, kad pats pavydi. Tačiau šitas bendras draugas turi žmoną.. Sutikęs mano buvusį vaikiną jam sako maždaug taip „kaip gerai kad Ją (t.y. mane) palikai, nes kvaila, ji baigia išprotėt dėl tavęs ir t.t.“. Pas kitus mūsų bendrus draugus klausinėja ar aš su buvusiu vaikinu esu pasimylėjusi (lyg jie būtų prie lovos su žvake stovėję). Nesuprantu ir nesuprasiu, kodėl jam tai parūpo ir kodėl išvis mano, kad mes taip ir nepasimylėjom per tiek metų (o gal buvęs kažką leptelėjo). Juk ar kas nors pagalvotų, kad du suaugę žmonės, kurie visada miega kartu, draugauja kelis metus – nesimyli (kartu niekada negyvenom)? Toks asmeninis dalykas žinomas tik man ir mano buvusiam vaikinui. Ir tik nereikia pradėt manęs teist, kad dėl sekso iš karto nepalikau vaikino. Aš pati save jau nuteisusi. O gal tuomet mes buvome tam per jauni, juolab, kad būtume buvę vienas kitam pirmi.

Buvusio vaikino dabar tikrai nemyliu ir net nesudarau jokio preteksto niekam taip galvot. Po jo turėjau trumpalaikę draugystę, bet niekas nesigavo. O ir buvęs vaikinas šiuo metu turi merginą, su kuria kartu gyvena. Aišku, nauja porelė kitokios religijos (kuri labiau sekta, nei religija), badauja savaitėmis (vėl gi religija „badavimas išvalo protą ir mintis“ ), gadinasi sveikatą. Iš visai simpatiško vyro šiuo metu likę „kaulai ir skūra“. Bet suprantu, kad tai jau ne mano reikalas. Kita vertus ir džiaugiuosi dėl jo, nes turi panelę, kuri masto taip kaip ir jis. Tačiau. Iš kitų bendrų draugų visai nesenai išgirdau, kad buvęs mielai apie mane vis dar pakalba ir paklauso naujienas.

P.S. Bendras draugas, kuris pila druską ant žaizdų abiems – tik draugas, kurį deja, bet tenka matyti dažnokai.

Ką manot apie buvusį vaikiną ir apie bendrą draugą? Ar čia tik aš vienintelė laikau juos abu nenormaliais? Kaip spręsti tokią situaciją? Kaip pabaigt šitą nenormalią situaciją. Aš jau pati nesuprantu savo gyvenimo. Žinau tik tiek – mano gyvenimas yra didžiulė nesąmoninga melodrama.