Sveikos merginos. Atrodo, gyvenam ir mokomės iš savo klaidų, stengiamės jų nekartoti, pamiršti blogus prisiminimus, bet kartais kažkokie gyvenimo įvykiai verčia stovėti vietoje ir vis tikėtis, tikėtis, kad kažkas savaime pasikeis, neįdėjus pastangų, netikėtai. Mano problema, kaip ir daugelio merginų, gal tik per daug sureikšminta mano pačios iniciatyva ( ? ). Taigi, man 19m., vaikinų dėmesys ? Ne, negirdėjau. Esu iš tų, į kurias atkreipiamas dėmesys, tik pabendravus. Manęs praeiviai nenužiūri ar nepalydi šypsena, bet dėl to nepergyvenu. Esmė ta, kad niekada nebuvau trokštama ar, į kurią vaikinas dėtų pastangų, kad gautų, todėl dažniausiai pati ieškodavau ir tikėdavausi. Nežinau, kodėl gyvenimas man meta tokius vaikinus, kurie tik nori su manimi pasitampyti, be jokių įsipareigoijimų ar sekso, tiesiog stumdyti laiką. Gyvenimas nepagaili ir tokių, kurie tik nori padraugauti porą savaičių ir nusitemti į lovą, ar tokių, kurie po kiek laiko bendravimo pasirodo neturėtų man laiko, ir dažniausiai tikrai neturi. Nežinau, kas darosi, kad atrodo va, bendrauji bendrauji, jau galėtum įsimylėti, bet nutinka kažkas, dėl ko, išsiskiria keliai. Mano minusas, kad aš esu iš tų, kurios gali atverti širdį bet kam, todėl dažniausiai per daug tikiuosi, dedu viltis ir svajoju. Bet kodėl man taip nesiseka ? Negalvokite, kad aš einu per visus, esu nekalta, bandžiau megsti santykius su 5-6 vaikinukais, jokios lovos, bet visi kaip vienas – netinka, negerbia manęs. Nuo rugsėjo pradedu studijuoti, žinau, kad gal ir gerai, jog esu vieniša, galėsiu susitelkti į mokslus, o mokytis aš labai noriu, bet kartais tiesiog liūdna. Taip, visas gyvenimas dar prieš akis, bet kaip įtikinti save, kad atsiras tas vienintelis, KAŽKADA, tai būtinai? Merginos, ar aš viena tokia ? Suteikit motyvacijos. Pakelkit temą, gražuolės. :/