Į pasimatymą po 30ties..
Ši tema perkelta iš senojo forumo archyvo. Datos ir slapyvardžiai palikti kaip buvo.
Rašau ir pačiai juokinga. Man jau 30, kviečia mane į pasimatymą, o aš bijau . Esmė tame, kad per pastaruosius 10 metų nebuvau jokiam pasimatyme. Turėjau rimtą draugą, su kuriuo planavau savo ateitį ir labai skausmingai išsiskyrėm.. Norėčiau jau atsistoti ant kojų, pradėti naują gyvenimo etapą, bet va.. net į pasimatymą bijau nueiti, nes jau pamiršau ką tai reiškia ir kaip elgtis, o ne paauglė gi
Gal kas buvote panašioje situacijoje ir galit nuramint?
30 m. – nedaug, viskas priklauso nuo žmogaus vidinės brandos. Nestresuokit be reikalo, žinoma, likus dar šviežiems negatyviems prisiminimams sunku atsipalaiduoti, bet pabandykit. Žiūrėkit į tą susitikimą paprasčiau, juk nereiks priimti svarbiausio gyvenime sprendimo. Tiesiog atsipalaiduokite ir nusiteikite gerai praleisti laiką, maloniai pabendrauti, pakeisti aplinką. Sėkmės!
Drąsiau, drambly, kaip sakoma
O jei rimtai, tai nieko nėra smagiau, už tuos drugelius pilve ir malonų jaudulį, belaukiant pasimatymo
Na, jūs tikrai ne vienintelė pakliuvusi į tokią situaciją. Ir man pačiai taip buvo, ir mano gerai biciulei, kuriai irgi virš 30 buvo. Labai jus suprantu, nes pamenu, tą kaustančią baimę, nežinojimą, kai[ elgtis, svarstymą ar žmonių tarpusavio santykiai ir pagrindinės taisyklės pasikeitė nuo to laiko, kai pasimatymuose lankeisi… Svarbiausia, perlipti per save, žengti tą pirmą žingsnš, nes kuo ilgiau lauksite, tuo bus sunkiau. Pasakykite sau, kad tiesiog nueisite ir pažiūrėsite, kaip seksis. Nekelkite kažkokių tikslų (pvz., pasimatymas privalo būti sėkmingas, o jei ne – tai mano kaltė), pabandykite atsipalaiduoti ir pažiūrėkite tai kaip į nuotykį. Neleiskite jauduliui užvaldyti jūsų, nepamirškit giliai kvėpuoti ir mokėkite iš savęs draugiškai pasijuokti – tada viskas atrodys daug šviesiau)
dėkuj merginos tikiuosi išdrįsiu
Eikit tik! Dar nemirus gi!
Gana… Jokių baimių! Tik marš praskaidrinti sau dienos! Ot kokia…
kad jau kartais tikrai jaučiuosi kaip mirus, bent šia prasme 30ties pradėti viską iš naujo ne taip ir paprasta. žinau, kad ne pensininkė dar bet vis gi..
bet tas jauduliukas.. kaip keista tai pajusti vėl, kai lauki skambučio, žinutės.. na kitą savaitę nusimato jau ir pasimatymas. žiūrėsim kaip čia bus vėl pasijusti -niolikine
jauna moteris, Amerikoj visokios Kardashian dar jaunos moterys skaitos, nei ten jos protingai mąsto, nei gyvenimo prioritetus dėliojas, daro nesąmones ir tiek, čia kažkaip Lietuvoj jau nurašoma, man tai pats tas ir protinga ir jauna moteris dar, tik pirmyn į pasimatymus )
Labai teisingi pastebėjimai Pati dažnai atsiduriu dviprasmiškoje situacijoje, gyvenu Danijoje, čia žmonės irgi atsipalaidavę, atrodo niekur neskuba gyventi, šeimos kuriamos virš 30 metų, nėra toks ryškus jaunystės kultas, tad čia būdama 25 metų jaučiuosi kone dar vaikas, o grįžtu į Lt ir viduje tarsi pasenstu..
O koks skirtumas kiek tau metų? Būk savimi, kalbėk apie tai, kuo domiesi ir t.t.
Prisijunkite, kad galėtumėte atsakyti.
