Tai ženykitės, vaikus darykit, paskolas imkit, meilužius užsiveiskit. 7 metus nieko pas jus neatsirado tai ko jus norit? Čia vinted turi jus linksminti?

Norit skirtis ir grįžti 7 metus atgal? Vėl terliotis su kokiu asilu? Vėl kampus gludinti. Ir būnant 37 vėl rašyt į forumą.

Turit nuspresti ar meiles nera ar siaip rutina puola ir daryti isvadas. Nera tokiu santykiu kurie amzinai tenkintu, reikia kartais ir padirbeti ties tuo. Pas mus per 13 metu buvo tokiu duobiu, tiksliau pas mane galvoje, bet pamastydavau ar man sis zmogus brangus, ar noriu su juo buti, ka jauciu jam, kodel jauciuosi taip ir ne kitaip. Supratusi, kad man jo reikia ir ko truksta tuo metu, pakalbedavau su juo, aptardavom ir kazka keisdavom, kad rutina nesunaikintu meiles ir to ka kurem tiek metu.

Turit suvokti, kad švaistot abiejų laiką. Netgi vienai nepalyginamai geriau bus gyventi, o ką bekalbėti apie naują meilę, abipusę aistrą ir visus naujus jausmus. Laiko jums dar yra tikrai, ne pasaulio pabaiga. Bet turit imtis veiksmų, nes dabar į šiukšliadėžę išmetėt 1.5 metų ir jis vis dar eina veltui.

Ikritau i duobe, reiktu islipti,nepatinka duobeje, bet ai nelipsiu lauk, reiktu jegu ir pastangu deti,tingiu.

Nesitampykit. Kol kas mano aplinkoje merginos po tokių ilgų santykių 8, 9 metai išsiskirusios ir kažkaip bum susiranda nepraėjus metams TĄ partnerį ir santuoka būna irgi jau už metų. Gyvenimu spinduliuoja, nors iki tol atrodė, kad tik egzistuoja. Taip, kad nebijokit

Bet savaime niekas nepasidarys

Parasykit kaip tos kur po 8-9m issiskyrusios jausis su naujais irgi po tiek pat praleistu metu kartu..

Autore, aš irgi išsiskyriau su draugu po 7 metu draugystės… Negaliu sakyt kad pamiršau tuos santykius, bet kažkaip vienai būt geriau nei su juo. Iš pradžių irgi buvo didelė baimė likt vienai, galvojau nieko viena nesugebėsiu, galvojau kad niekas nesiseks, kad neturėsiu pasitikėjimo ir t. t. Bet nieko panašaus neįvyko, išgyvenau. Tik esmė tame kad po jo, po to išsiskyrimo labai sunku pasidarė užmegzti santykius su kitais vyrais, nežinau kodėl…

@laukinukesa o jei nepaslaptis kokia skyrybu priezastis?gyvenote kartu?

Atleisk, būsiu nepopuliari, bet manau, kad jei žmonės dėtų tiek pastangų į santykių išlaikymą, kiek deda į pastangas išsiskirti, tai visi būtume truputį laimingesni. Suprantu, kai santykiuose yra esminių problemų, t.y.: smurtas, alkoholis, priklausomybės, negražus elgesys. Nuo tokių partnerių bėgt ir neatsigręžt.

Nebe mergaitė tu, autore, o mąstai truputį kaip mergaitė. Sakai, dabar gyvenimas darbas – namai. Kokias pastangas dedat, kad gyvenimas būtų kitoks? Kas turi dėti pastangas? Ar manai, kad poros dešimtmečiais kartu gyvena ir ten sproginėja aistros? Kodėl manai, kad su kitu partneriu pagyvenus 7 metus gyvensi kažkaip kitaip? Žmonės kažkodėl mano, kad santykiai turi savaime labai gerai klostytis. Jeigu jau neįdomu, tai partneris kažkoks brokuotas, su kitu gal bus įdomu. Tas partneris greičiausiai tą patį galvoja apie tave. Taip ir gyvena abu slapta tikėdamiesi, kad ims situacija ir pati pasikeis stebuklingai, arba partneris pradės stovėt ant galvos, linksmint ir visaip kitaip atmosferą kurt. Bet tik ne pats.

Susėskit, pasikalbėkit, ką abu galit padaryt dėl santykių nuo savęs, nesitikėdami, kad kad už kiekvieno iš jūsų įdomumą atsakingas yra partneris. Ir nusiimkit tuos rožinius akinius, kad kažkur egzistuoja tobulas partneris, su kuriuo dešimtmečiais gyvensit amžinai įdomiai ir džiaugsmingai. Nes susirasti naują žmogų per metus, kaip čia kažkas siūlė, ir iškelt vestuves dar paveiktiems hormonų įsimylėjimo fazėj yra gana paprasta. O kad ta santuoka išlaikytų 7, 10 ir daugiau metų ir nepradėtų byrėt pasibaigus minėjtai svaigimo fazei, reikia noro pasistengti ir makalošės galvoje. Sėkmės, autore

Aš esu išsiskyrus po 9 metų draugystės, tiesa, susižadėję nebuvom, kartu negyvenom, beje, išsiskyrėm, kai man buvo 28.

Gan greit atsirado kitas, su kuriuo esam 5 metus kartu, susižadėję, kitais metais tuokiamės.