Nepykit už anonimą. Kai vaikinas kompus pažįsta geriau nei bet ką kitą, ir atkapstyt gali ką tik nori, tenka pasislėpt, dėl saugumo..

Žodžiu, draugaujam šiek tiek daugiau nei metus. Šiaip žmogus tikrai labai geras, nu pasakiškas, BET, kai mes būnam dviese. buvom išvažiavę neseniai į pajūrį, viskas buvo tobula, nors dar esam jauni, bet pasakė, kad dar ne dabar, bet su manim norėtų ir šeimą sukurt, ir šiaip nori matyt mane savo gyvenime dar ilgai.. Bet bėda yra vienas jo draugas. Su kuo nepabendrauju, visi, tikrai nemeluoju, visi ant jo varo kaip tik gali. Mano akimis jis tiesiog yra dviveidis cinikas. Gyvena iš tėvų pinigų, ir didžiuojasi tuo kaip tik įmanydamas. Visi jo nemėgsta, tik vienintelis manasis garbina jį kaip dievą (kaip gerai, kad aš ateistė ). Viskas būna normaliai, kol nesusitinkam to DRAUGO (pavadinkime jį tiesiog: mr. cinikas). Kadangi laiko vienas kitą už brolį, nors prisidirbęs tas ponaitis cinikas daugiau nei įmanoma aprėpti, tai iškart gaunasi važiavimas ant manęs. A LA paprikolu. Bet esu pakankamai jautri, ir kenčiu tokius prikolus iki tam tikros ribos. Bet kadangi buvom išvažiavę savaitei tryse į pajūrį (nekalbėkit, žinau kokia nesąmonė, gyvenime tokio šūdo nebedarysiu, NIEKUR nevažiuosiu su tuo ciniku ir saviškiu), tai per savaitę sugebėjo mane davesti iki tiek, kad: 1) apsižliumbiau balsu per visą pajūrį; 2) nustojau šnekėt ir kokias 2 valandas nei žodelio nepasakiau. Aišku viskas pasisuko taip, kad aš dėl visko likau kalta. maždaug pati kalta, kad nesupranti pokštų, ir taip jautriai į viską reaguoji. Po tos savaitės tryse grįžom su tuo ciniku namo, saviškį palikau pajūry, ir po 3 dienų grįžau. NU drąsiai galiu teigt, kad čia buvo geriausios dienos praleistos su juo, nes kaip ir sakiau, viskas buvo tobula.

Bet deja sugrįžom į Vilnių. Vėl pamatė savo “brolį”, iškart su manim nustojo bendraut. Net nesusirašydavom. Apsireiškė tada, kai pasakiau, kad į menką avariją papuoliau, tada per 3 minutes atsirado vietoj. Paskui prieš jam išvažiuojant joninių švęst atgal į pajūrį (o čia tarp kitko irgi įdomi istorija, nes tiesiai šviesiai man ir pasakė: nenoriu su tavim švęsti joninių būčiau supratus, jei būtų pasakęs noriu pabūt su draugais. bet čia jo savybę, tėkšt tiesą į veidą tokią kokia ji yra, nepagražintą), pabuvom kartu, viskas buvo gerai, aišku vėl teko susitikt su tuo šiknium ciniku, bet viskas buvo gerai, penktadienį išlydėjau į kelionę ir nesukau sau galvos. Bet tada prasidėjo cirkai. Kai tik išleidau, išvis atrodo dingau jam nuo žemės paviršiaus. Nei rašo, nei skambina. Tada sugriuvo ant galvos man visos įmanomos problemos. Nesakysiu kokios, nes bus lengva atsekt, esu sukūrus temą ir apie tai, tik jau ne po anonimu. o jam.. Dzin. Nesugeba paklausti, kaip aš laikausi, nors žino, kad man be proto sunku viską ištverti. Išvis manim nesidomi. Atrodo, viskas ko jam gyvenime reikia, tai alaus ir to durno draugo ciniko. O aš galiu padvėst su savo visom bėdom. Paprašiau grįžt vakar, antradienį, kad galėčiau iškart kartu su juo važiuot spręst tos problemos, nes paprašiau kad man padėtų. Sako ne, grįšiu trečiadienį. Šiandien. Sakau negali pakenktėt vieną dieną nepatūsinęs? Nes man iš tikrųjų reikia tavo pagalbos. Pareiškė, kad ne vat tiek aš jam ir reiškiu.

Kai neiškentus pasakiau, kad yra tikimybė, kad gulsiuos į ligoninę ir yra iškilęs pavojus mano gyvybei, paskambino ponas. Aišku pokalbis buvo: NU TAI SAKYK GREIČIAU KAS YRA. nes tūsinosi, gi reikia greit problemas išpilt (toks įspūdis, kad man jas išbėrus kai žirnius į sieną geriau pasidarys. TIPO išklausė mane). Pasakiau, pokalbio pabaigoj vos nepasiunčiau ant trijų raidžių. Tiksliau pasiunčiau, bet spėjau tarpe tarp “eik” ir “n*” padėt ragelį. Esu be proto persiutusi. Man nusibodo tas jo cirkas, kad jei tik draugai, viskas, su manim galima elgtis kaip su paskutine šiukšle. Nes tas cinikas turi 1000 panų, ir nei vienos normalios. Panos jam yra kaip daiktas, ir bando iš maniškio tokį patį padaryt. Nors aš savajam jau sakiau, kad jei man reiktų to debilo, aš su juo ir draugaučiau, o ne su tavim, todėl nesistenk būt kaip jis. Pažiūrėk, kaip tave visi gerbia, o kaip jo nekenčia. Ar tau ir reikia tokios reputacijos? Dar viena bėda, kad jis neleidžia man pasakyt kas blogai. Iškart supyksta. Ir nežinau, šian išvažiuosim ten kur būsim dviese, pabandysiu pakalbėt su juo. Ir paklausiu, ar jam tikrai reikia manęs savo gyvenime, nes man nusibodo stengtis vienai. Jei matysiu, kad jam dzin, paliksiu jį iškart, nesudvejojus. Esu pakankamai kantri jo atžvilgiu, bet jau net ir mane užkniso vienai stengtis. Ypač žino kokia nelaimė mano šeimoj atsitiko, bet vis tiek net nesivargina paklaust kaip aš laikaus. UCH, išsiliejau. ačiū nepatingėjusioms skaityt.