Iš totalios intravertės į laisvai bendraujantį žmogų?
Ši tema perkelta iš senojo forumo archyvo. Datos ir slapyvardžiai palikti kaip buvo.
Esu totali intravertė, labai sunkiai atsiskleidžiu žmonėms, ta prasme pagrinde viską laikau savyje ir papasakoju tik mažą dalelę to kas mane griaužia iš vidaus, taip pat sunku pralementi kažką, nes tiesiog bijau jog liksiu nesuprasta ar pan, taip pat įsiterpti į kokį pokalbį man tolygu misijai neįmanoma, aš visada klausau pokalbių iš šono,bet tiesiogiai dažniausiai juose nedalyvauju. Yra žmonių, kurie bando pralaužti su manimi ledus,bet man be proto sunku atsiskleisti ar,kad ir laisvai šnekėti įvairiomis temomis (tas pats net ir prieš artimiausius žmones, kiti drąsiai kažką šneka,juokauja, o aš sėdžiu iš nepralemenu nė žodelio, kol kas manęs neužkalbina, ir bėda ir tą,kad daugiau pradėčiau bendrauti ir pasitikėti savimi turi praeiti kažkiek laiko, net ir prie savo šeimos narių turi praeiti kažkiek laiko kol pradedu jau daug laisviau bendrauti (aišku išskyrus savo artimiausius žmones su kuriais praleidžiu ištisą savo laiką,gal manau net ir nereikia sakyti kas..) ir kartais dėl to jaučiuosi prastesnė už kitus (čia ne dėl to,kad kažkas mane laiko prastesne, o dėl to jog pati prisigalvoju nebūtų dalykų,kas man neleidžia pilnai atsiskleisti,išreikšti savo jausmų) Tai gal kam nors yra buvę panašiai,kaip prasilaužėte? Ar jūsų manymu išvisos jau įmanoma tapti laisvai bendraujančiu žmogumi iš to totalaus intraverto?
Visu pirma, toks tavo budas. Ir dar gali buti, kad tau sociofobija – baime bendrauti. Nieko cia baisaus, tik tas, kad tai daznai gali apsunkinti gyvenima, bet patarciau apie tai maziau galvoti ir viena diena leisti galvai pailseti – tiesiog bendrauk taip ir daryk viska taip, kaip norejai, negalvodama apie pasekmes. Bent viena diena.
Ankščiau, iki mokyklos baigimo buvau visiška intravertė. Bijodavau kalbėt su žmonėm, net su nuosavais broliais sugebėdavau išlementi per pakalbius tik “mhm” ir “aha”, prieš einant pvz. pas gydytoją būdavo baisus stresas, mintyse kartodavau sau ką turėsiu sakyt ir t.t., ir bet kur kitur būdavo tikra tragedija jeigu žinodavau, kad man reikės kažką kalbėt. Bet baigiau mokyklą, pasikeitė aplinka, įstojau mokytis į meno kritiką, kur jau be kalbėjimo niekaip, ir prasilaužiau dabar nebėra išvis jokių kompleksų, bendrauju su visais laisvai, nebijau kažko svetimam pasakyt, kad ir labai “riebaus” dabar žymiai lengviau viskas pasidarė, taip kad manau čia laiko klausimas visada yra, tik reikia dirbti su savimi..
Aš irgi taip galvoju,kad reikia susirasti sau tinkamų žmonių, su kuriais nebijotum būti savimi.
Bet tik gaila jog savo aplinkoje tokių žmonių dar nesusiradau ir tik laiko klausimas kada susirasiu..
Ir kas užeinant pakelkit temą,nes man tai aktualu.
up!
Ech, kaip pažįstama..
Atsiprašau, bet skirkit kas yra intravertas ir kas jau turi bendravimo sutrikimų. Intravertai tai tiesiog žmonės labiau linkę pasilaikyti savo mintis, patys nejaučia didelio poreikio bendrauti, mėgsta pabūti vieni, daugiau mąsto, analizuoja, nerodo stiprių emocijų, bet esant su žmonėm gali būti puikiais pašnekovais. Aš pati esu visiška intravertė, bet kalbėjimo ar auditorijos baimės neturiu absoliučiai jokios, savim pasitikiu, bendrauju sklandžiai. Kada žmogus bijo žodį pratarti, čia jau yra psichologinės problemos, kaip pvz. sociofobija kaip aukščiau narė sakė. Na o paaulystėj aš irgi kartais pasijausdavau taip kad “neturiu ką pasakyti” , bet tik prie nepažįstamų, tokiu atveju reikia tiesiog su laiku išmokti palaikyt pokalbį “apie nieką”, kaip anglai vadina “small talk”.
Ačiū kas pakeliat
Opa,opa
pakelsiu, nes man tokios pačios problemos
Ar nenusibos buti laisvai bendraujanciai kiekviena diena?
gal po savaites tokiu bendravimu nusibos ir uzsidarysit savyje pailseti nuo zmoniu.gal esate pilnavertis zmogus, kuriam jo paties uztenka ir gal dar vieno papildomo zmogaus retkarciais susitikti ir vel grizti i “save”.
As esu intraverte ir man pilnai laimei uztenka 4riu sienu,vyro ir sunaus.ir jokiu draugiu nesinori.
Bet esu apsiskaiciusi ir dau dokumentiniu filmu maciusi.
Todel sugebu bendrauti ne tik aga ar mhm.
Norint pradeti bendrauti, reikia zmones sudominti netik small talk , bet ir aplamai buti idomiu pasnekovu.
Galima dar internete ieskoti juokingiausius anekdotus ir reikalui esant pokalbio metu ale prisiminti ir papasakoti kompanijai.
O aš siūlau neskaityt ir nesimokint jokių anekdotų, nes jei nesi socialus, tai atrodys tiesiog juokingai. Na ar tiesiog ne tokio būdo bendraut, pokalbį palaikyt nebijau, bet kiek kartų bandžiau sakyt anekdotą kokį, tiek pati iš savęs juokiausi. Ne tas tonas gal, tempras, nežinau, bet na ne visiems anekdotai
Pagrindinė priežastis manau yra nepasitikėjimas savimi. Ne vieną tokią draugę turiu, matau kaip joms sunku ir nemalonu prašyt sąskaitos kavinėj, klaust informacijos ir tt. Negalvok, kad susimausi, kad nusišnekėsi, žmonės keistai žiūrėk. Niekas nesijuoks. O jei juoksis, tai tik atsirinksi savo žmones taip. Bandyk perlipt pati per save,mažais žingsneliais, užkalbinti nepažįstamą ir just nepajusi kaip laisvai bendrausi ir kokia tai laimė
Prisijunkite, kad galėtumėte atsakyti.
